Norėdamas šiek tiek atsitraukti nuo naujienų, kurias mums kiekvieną savaitę siūlo įvairios platformos – „NETFLIX“, „HBO“ ar „Apple+“, nusprendžiau peržiūrėti kelis man labai kažkada patikusius filmus bei pasidalyti jų atsiliepimais. Ir vienu iš jų tapo 2001 metais dienos šviesą išvydusi Rono Howardo surežisuota bei keturis prestižinius JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimus pelniusi drama „Nuostabus protas“ (angl. „A Beautiful Mind“).
Filmo istorija sukasi aplink genialų matematiką Džoną Forbsą Nešą jaunesnįjį, kurio išpuoselėta „Žaidimų teorija“ leido nuodugniau pažvelgti į strateginių sprendimų priėmimus bei supaprastinti kai kuriuos šios teorijos matematinius modelius. Tačiau Džonas galėjo pasigirti ne vien genialiu protu, bet dar ir kita žymiai niūresne savo puse, kuri gąsdino ne tik visus jo draugus, šeimą, bet ir jį patį.
Tiesiog dievinu biografines dramas apie iškiliais asmenybes, kurios gyvenime kažką pasiekė savo užsispyrimu, talentu bei tikėjimu savimi. Tad taip galėčiau ir apibūdinti šį nuostabų projektą, kurį žiūrėjau mažiausiai dešimt kartų ir, manau, kad daugelis iš Jūsų irgi taip darėte, nes, manau, kad gerus filmus galima žiūrėti tikrai ne po vieną ar du kartus.
Be to, jį režisavo dar ir mano labai mėgstamas režisierius Ronas Howardas, kurio filmografija yra papuošta tokiais darbais kaip „Kokonas“ (angl. „Cocoon“), „Vilou“ (angl. „Willow“), „Skersvėjis“ (angl. „Backdraft“), „Pakilęs iš pelenų“ (angl. „Cinderella Man“), „Frostas prieš Niksoną“ (angl. „Frost/Nixon“), „Lenktynės“ (angl. „Rush“) ir „Apolo 13“ (angl. „Apollo 13“), kuriuos irgi reguliariai peržiūriu.
Tad daug pasakoti apie tai, koks gi tai geras ir dėmesio vertas filmas, nenoriu. Mano tikslas buvo tiesiog Jums dar kartą apie jį priminti, o tiems, kurie nematė (kas būtų tikrai keista) – rekomenduoti.
Kas man labiausiai patiko šioje juostoje, tai dvi itin gerai įgyvendintos temos – kova su savimi ir savo įsitikinimais bei meilė.
Ir jeigu pirma tema buvo labai kruopščiai išnagrinėta su įvairiais rodomos ekrane problemos pavyzdžiais, tai kita buvo iš pirmo žvilgsnio perteikta gana paviršutiniškais, tačiau būtent ji ir tapo esminiu šio pasakojimo koziriu. Kadangi meilė, pasitikėjimas ir pastangos, kurios buvo įdėtos į pagrindinio herojaus bei jo žmonos ateitį, tapo gražiausiu ir jautriausiu viso filmo akcentu.
Be abejo, filmo pliusu tampa ir ne nuobodžiai papasakotas siužetas, kurio metu mes gauname itin gudriai į istoriją įterptą niuansą, kuris juostos pabaigoje paverčia šią dramą į rimtą bei nenuspėjamai atrodantį „mindfuck“ elementus turintį projektą. Kitaip tariant – užsuktas siužetas tampa šio filmo netikėta staigmena.
Juostos personažai juostoje atsiskleidžia puikiai. Tiesiog vienas malonumas buvo žiūrėti į kiekvieną iš ekrane pasirodžiusių herojų, kurie turėjo ne tik ką pasakyti, bet dar ir priversdavo kažkiek susimąstyti apie tam tikras gyvenimiškas situacijas. Ir nesvarbu, kokio dydžio filmo siužetinės linijos metu buvo jų vaidmuo, esmė, kad viskas buvo išpildyta puikiausiu ir labai įtikinamu būdu.
Iš techninės dalies pagirti galėčiau filmo meninį apipavidalinimą, kuris leido pasinerti mums į rodomą laikotarpį su visais jį lydinčiais aspektai. Visgi stipriausiais akcentais čia asmeniškai man tapo nepriekaištingas bei daug emocijų sukėlęs garso takelis bei labai kruopštus kameros darbas. Tačiau ko norėti, kai už muziką yra atsakingas kompozitorius Jamesas Horneris, o už kameros atsistoja pats Rogeris Deakinsas. Garso ir vaizdo montažui irgi jokių priekaištų.
Kalbant apie vaidybą, tai aktorius Russelas Crowe’as trečius metus iš eilės po „Informatoriaus“ (angl. „The Insider“) bei savo triumfo „Oskaruose“ su „Gladiatoriumi“ (angl. „Gladiator“) demonstruoja labai solidžią vaidybą, tad nuo pirmų filmo akimirkų tiki jo suvaidintu personažu.
Taip pat juostoje buvo galima pamatyti puikiai su savo vaidmenimis susidorojusius Jennifer Connelly, Edą Harrisą, Christopherį Plummerį, Paulą Bettany’į, Adamą Goldbergą ir Joshą Lucasą.
Apibendrinant – didis ir dėmesio vertas filmas, kuris puikiai susidoroja su užduotimi papasakoti labai įdomią istoriją apie iškilią asmenybę bei tuo pačiu sudomina dėl netipinio pobūdžio draminio siužeto su „mindfuck“ elementais.