Šiais metais karantino metu pasižiūrėjęs hitu tapusį ispanų užsukto siužeto trilerį „Nematomas svečias“ (angl. „The Invisible Guest“), atkreipiau dėmesį į aktorių Mario Casasą, kurio filmografijoje radau dar kelis įdomius projektus. Todėl tik pamačius „NETFLIX“ platformoje jo naujojo filmo „Paramedikas“ (angl. „The Paramedic“) anonsą, nusprendžiau nedelsti ir jį įvertinti bei tuo pačiu pasidalinti savo įspūdžiais su Jumis.

Filmo istorija sukasi aplink paramediką Anchelį, kuris vieną dieną pakliūva į siaubingą automobilio avariją, po kurios jis negali vaikščioti. Prikaustytas prie neįgaliojo vežimėlio, Anchelis pradeda jaustis labai keistai, o visai netrukus jam pasireiškia paranoja, kuri paverčia jo mylimos merginos gyvenimą į tikrą pragarą.

Nuoširdžiai – tikėjausi šiurpaus bei įtampoje laikančio trilerio ir tokį gavau. Tačiau yra vienas didžiulis BET. Filmo režisierius Carlesas Torrasas nesugebėjo iki galo išnaudoti potencialiai puikios istorijos apie apsėstą ir gyvenimo sugniuždytą vyrą, kuris visą savo neapykantą pasauliui išlieja ant mylimos moters.

Todėl galiausiai mes gauname neblogai sukaltą ir nenuobodžiai vystomą trilerį, kuris kaip bebūtų gaila, beveik niekuo neišsiskiria nuo tų projektų, kuriuose dominuoja koks nors maniakas, sadistas ar persekiotojas. Išimtimi tampa tik tai, jog pagrindinis filmo personažas dirbo ligoninėje, dėl ko jo vaistų išmanymas kartais praverčia, atsižvelgus į tiek į fizinę, tiek ir psichologinę jo būklę.

Smurto juostoje pakankamai, kad būtų galima pasijausti labai nejaukiai nuo pamatytų vaizdų, bet tuo pačiu, tai nėra jau taip itin vaizdingai išreikštos makabriškumo turinčios scenos, kuriomis dažnai mus lepina visokių „slasher“ tipo projektų kūrėjai. Veiksmo beveik nėra, bet nejaukiai vystoma siužetinė linija su netipiniu persekiotoju tai atperka, dėl ko filmo peržiūros metu sunku nuobodžiauti.

Personažams pernelyg daug simpatijos neturiu. Pagrindinis herojus pirmoje filmo pusėje keldavo šiokias tokias gailesčio akimirkas, tai įpusėjus visa tai akimirksniu dingsta ir ant jo likimo visiškai nusispjaut. Lygiai taip pat galima pasijusti stebint Anchelio mylimąją, kuri čia buvo tokia pilka, jog net nepamenu koks gi buvo jos vardas. Ir liūdna, kad nei vienas iš jų nesugebėjo normaliai atsiskleisti be šaltos ir neįdomiai atrodančios jiems skirtos ekspozicijos. Apie antraplanius veikėjus net nėra ką kalbėti, nes visi jie buvo kaip statistai.

Techniškai filmas atrodo pagirtinai. Muzika, garso ir vaizdo montažas, kameros darbas, meninis apipavidalinimas – tvarkingai ir be jokių pašalinių klausimų atliktas darbas.

Aktoriams priekaištų nėra, nes Mario Casasas nėra blogas aktorius ir jis iš savo personažo išspaudė viską, ką tik buvo įmanoma išspausti iš scenarijaus. Deborah Francois irgi panašiai suvaidino savo personažą. Ne itin ryški, bet įtikinama vaidyba. Dar filme turime Guillermo Pfeningą, Raulį Jimenezą ir Celso Bugailo.

Apibendrinant, tai vienkartinis ir visai neblogą pramogą suteikiantis trileris, kuris galėjo būti žymiai geresnis, jeigu scenaristai sugebėtų skirti daugiau dėmesio herojams, o ne jų blankioms ekspozicijoms.

Video rekomendacijos:

Naujienos iš interneto