Oskaro laureatas už geriausią 2000 m. juostos „Narkotikų kelias“ (angl. „Traffic“) režisūrą, „Oušeno“ (angl. „Ocean‘s“) trilogijos kūrėjas, unikalaus stiliaus kino grandas Stevenas Soderberghas viso pasaulio kino mylėtojams 2013 metais pristatė itin stiprų psichologinį trilerį „Šalutinis efektas“ (angl. „Side Effects“), kurio dėka galima pasinerti į farmacijos pasaulį, pamatyti iš arti psichiatrų darbą bei tiesiog vaizdžiai pajausti tikrąjį kai kurių medikamentų šalutinį poveikį žmogaus organizmui.
Siužetas sukasi aplink Emilę, kurios vyras pasodinamas į kalėjimą, o ją pačią pradeda kamuoti depresija. Iš pradžių išvengti melancholiškos būsenos Emilei padėjo raminamieji vaistai, tačiau sulig kiekviena diena vaistai prarasdavo savo poveikį merginos organizme. Pamačiusi, jog nėra kitos išeities, mergina kreipėsi pagalbos į gydytojus. Geriausi klinikos daktarai bando išvaduoti ją iš depresijos, bet panaudoję naujus ir dar neišbandytus preparatus sugeba tik kai kuriam laikui padėti Emilei. Šalutinis vaistų poveikis yra žymiai rimtesnis nei buvo galima įsivaizduoti, todėl dabar Emilei tenka kovoti dėl savo gyvybės.
Sulig kiekvienu filmu Stevenas Soderberghas bando pranokti pats save pateikdamas vis įdomesnes ir įvairiapusiškesnes temas. Galintis dirbti prie bet kokio žanro, kino kūrėjas pateikia mums juostą, kuri yra lyg ilgametės jo kino karjeros apibendrinimas. Na, nes 2013 jis nusprendė baigti karjerą. Bet, tai truko neilgai ir 2017 jis grįžo į didįjį kiną ir iki šiol kuria,
Šiame filme yra visko – nuo žanrų kaitaliojimo iki daugybės temų analizių. Pirmiausiai filmas yra orientuotas į tai, kad stipriai paveiktų žiūrovą psichologiškai, nes vis dėlto su kiekvienu momentu, artėjant prie kulminacijos, įtampa ne tik kad nepaleidžia, tačiau ir sukuria gana stiprų poveikį žmogaus pasąmonei. Po peržiūros iš karto kyla nemažai klausimų, todėl režisieriaus dėka yra duodami keli atsakymo variantai. Filmo struktūra ir siužetinė linija buvo kurta pagal geriausių trilerių pavyzdžius, tačiau bendrai pažvelgus į patį filmą matome stiprią dramą, iš dalies net ir dokumentinį filmą apie vaistų poveikį, o vėliau prasideda trileris su detektyviniais motyvais. Toks šokinėjimas ir bandymas psichologiškai paveikti žiūrovus yra puikiai apgalvotas, todėl juostos galutinis efektas yra labai šokiruojantis.
Scenarijus kruopščiai apgalvotas, kiekviena detalė, minima viso filmo metu, yra priartinta prie natūralumo. Vis dėlto, farmacijos veikla užpuolama stipriai, todėl problemos atvaizdas juostos fone yra realus ir kartu – kraupus.
Metaforiškai pateikiamas vaistų poveikis yra labai artimas žmonių tarpusavio bendravimui. Intriga, nepaleidžianti iki filmo galo, sukelia nemalonius pojūčius – vis dėlto yra daug klausimų, į kuriuos nenorima gauti atsakymo, o kartu meistriškai pateikiamas veiksmas yra lyg subtiliai sudėliotas planas paveikti žiūrovus.
Veikėjų pokalbiai, veiksmai, norai labai atspindi šiuolaikinį tuščią žmogų, o simboliškai iš gydytojų pusės pateikiama pagalba tėra išmaldos vaizdas. Kiekvienas jų simbolizuoja tam tikrą visuomenės sluoksnį. Svarbus ir pats filmo veiksmo pateikimas. Mįslėmis einama iki pabaigos, tačiau ir kiekviena mįslė, ypač scenos su prisiminimais, yra raktas prie to, kas rodoma pabaigoje. Dėlionės pavyzdys filme matomas plika akimi, tačiau subtiliai ir kruopščiai apgalvota siužetinė linija suteikia tam tikrą nusiteikimą peržiūros metu. Čia jau kartu skleidžiasi šizofrenijos vaizdas bendrame juostos kontekste.
Tiesa ar fikcija yra rodoma? Pasibaigus peržiūrai dar ilgai mintyse sukasi siužetinės linijos įvykių sūkurys. Gauti atsakymai turi dvejopą poveikį, o mintys apie veikėjų likimą ilgai išlieka atmintyje.
Reikia pripažinti vieną dalyką – šis kraują stingdantis trileris yra tobula Steveno Soderbergho dovana kino mylėtojams.
Kas dėl techninės dalies, tai jau nuo pat pirmų minučių jaučiamas režisieriaus stilius, nes vis dėlto jis yra etatinis savo darbų operatorius. Puikiai padirbėta su vaizdais, ypač pastebimas pačių patalpų detalumas, daiktų išdėstymas, fonas. Natūralūs šalutinio poveikio vaizdai – tai dar vienas operatoriaus manevras parodyti tikslų žmogaus organizmo poveikį akių plotmėje. Viską matome lyg savo akimis, viską jaučiame ir užsimerkiame kartu su pagrindine veikėja.
Neapsieita ir be puikaus garso takelio, kuris lydi visą filmą. Kompozitorius Thomas Newmanas, anksčiau dirbęs su režisieriumi prie 2006 m. dramos „Gerasis vokietis“ (angl. „The Good German“), savo jausminga muzika sugeba intriguoti, sukelti daug emocijų, kerėti. Prie staigesnių scenų priderintos kompozicijos yra nepriekaištingas papildas kaitinti atmosferą.
Montažas – dar vienas režisieriaus talento įrodymas. Sklandžiai ir gaiviai sudėliotos scenos sukuria didžiausią intrigą juostos peržiūros metu, nieko neišduodant iki pat pabaigos. Vis dėlto meistriškas techninės pusės darbas – tai unikalus reiškinys, kai galima stebėti ir džiaugtis Steveno Soderbergho gabumais.
Suvaidinusi pagrindinį Emilės vaidmenį, talentingoji Rooney Mara savo vaidybos sugebėjimais be jokių priekaištų įsikūnija į personažą. Stiprus, šaltas, emocingas, įsimenantis vaidmuo yra didžiausias aktorių kolektyvo privalumas. Ne ką mažiau stebina ir aktorius Chaningas Tatumas. Po „Melori Kein. Prarastos kontrolės“ (angl. „Haywire“) ir „Magiško Maiko“ (angl. „Magic Mike“) vyras puikuojasi ne tik savo kaip A klasės Holivudo žvaigždės statusu, tačiau ir su kiekvienu nauju filmu augančiais aktoriniais sugebėjimais. Vis dėlto, tai – kol kas geriausias jo pasirodymas kino ekranuose. Matoma pažanga, įdomus ir pats personažas. Neveltui Stevenas Soderbeghas iš jo padarė neblogą draminį aktorių.
Antraplaniai aktoriai kaip Jude Law ir Catherine Zeta-Jones taip pat sugeba nudžiuginti akis, tačiau bendrai atsižvelgus į jų personažų paskirtį šioje juostoje, jie yra nykūs, palyginus su kitais jų pasirodymais kino ekranuose, o kartu ir čia nublanksta prieš Rooney Maros kerus.
Bendrai, „Šalutinis efektas“ – tai dinamiškas, jautrus, ekspresyvus, intriguojantis filmas, kuris suteikia keisčiausius jausmus peržiūros metu, tolygius tiems, kurie kamuoja pagrindinę veikėją, priimančią medicininius preparatus.