Kai darai Patricko Swayze‘io filmų maratoną, negali užmiršti neatsiejamos 90-ųjų klasikos – penkiems „Oskarams“ nominuotos dramos „Vaiduoklis“ (angl. „Ghost“), kurią režisavo iš „Aeroplano“ (angl. „Airplane!“) ir „Visiškai slaptai“ (angl. „Top Secret!“) kino parodijų žinomas Jerry‘is Zuckeris.

Filmo istorija sukasi aplink šaltakraujį perspektyvaus bankininko Semo Vito nužudymą, kurio liudininke tampa jo mergina Molė Džensen. Ir, nors Semas yra palaidotas po žeme, jo siela klaidžioja tarp mūsų, nes jam yra patikėta svarbi misija – apsaugoti savo mylimąją, kuriai gresia didžiulė nelaimė.

Nežinau kiek kartų jau esu matęs „Vaiduoklį“, nes kai buvau dar vaikas, šis filmas dažnai sukosi viename lenkiškame kanale, kuriame kiekvieną trečiadienį buvo rodomi patys žymiausi ir kiečiausi Holivudiniai hitai. Ne visi aišku buvo pasiekiami, nes tam tikros premjeros buvo užkoduotos ir jas buvo galima pasižiūrėti tik gyvenant Lenkijoje. Bet su šia „Oskarine“ juosta tokių bėdų nebuvo. Pamenu, tada tai buvo vienas iš mano mėgstamiausių filmų kartu su „Gražia moterimi“ (angl. Pretty Woman“).

Dabar aišku žiūrint šį filmą negali jo vertinti labai rimtai, nes… Na, tai gi buvo 90-ieji, todėl tokios banalios ir šiek tiek hiperbolizuotos istorijos buvo pakankamai dažnas reiškinys kino teatruose. Tačiau, nekreipiant dėmesio į itin netikroviškai atrodantį bendrą pasakojimo pamatą, neįmanoma nesimėgauti šiuo reginiu. Nes ne tik viskas čia išdėstoma labai tvarkingai bei aiškiai, bet ir romantika čia muša visus įmanomus rekordus, dėl ko šią juostą drąsiai galima vadinti 90-ųjų „Saulėlydžiu“ (angl. „Twilight“). Atsiprašau visų šio filmo gerbėjų, kad palyginau jį su šia niekinga vampyriška saga. Bet kalbant apie kultūrinį fenomeną, tai palyginimas mano nuomone buvo tikrai taiklus.

Labiausiai šiame filme mane žavi romantiškas kontekstas ir neatsiejama vyro meilė savo moteriai. Nes ir po mirties jis bando ją pasaugoti. Tai tikrai gražu ir miela, dėl ko neįmanoma nepamėgti pagrindinio filmo personažo Semo. Jis atsiskleidžia kaip asmenybė, kurią visiškai supranti ir dėl kurios jaudiniesi, nors ir žinai, kad Semas yra miręs ir niekas negali jam pakenkti. Be jo, juostoje yra dar trys svarbūs herojai – geras Semo draugas Karlas Bruneris, aiškiaregė Oda Mei Braun ir Molė Džensen. Jeigu pirmi du personažai yra išdirbti tikrai įdomiai, tai pastaroji atrodo kaip naivi kvailelė, kurią gali maustyti bet kas. Suprantu, kad tai toks personažas, bet jis čia labiausiai ir nervino, o net ne tas žmogus, kuris buvo atsakingas už Semo mirtį.

Juosta yra papuošta ir komiškais elementais, ir draminiais, ir be galo šiurpiais, kurie sukelia nemažai emocijų peržiūros metu. Nes tiesiog jaudiniesi, kaip viskas pasibaigs, nors ir žinai, jog tokie filmai dažniausiai baigiasi gerai. Nieko „nespoilinu“, tiesiog sakau, kad dažniausiai. Todėl jeigu nematėte šios juostos, tikrai bus smalsu, kaip gi iš visos šios situacijos, į kurią pateko pagrindiniai filmo personažai, išsikapstys. Ypatingai Semas, kuris tapo vaiduokliu.

Be to, kaip ir dera kiekvienam kultiniam filmui, ši juosta irgi turi vieną labai įsimintiną sceną, kuri tapo neatsiejama šio pasakojimo vizitine kortele. Ir, aišku, parodijų pagrindu. Kokia? Ogi iš molio gaminamos vazos procesas, kuris atrodo taip seksualiai, lyg filmo kūrėjai norėtų pabrėžti vieną aspektą, bet cenzūra neleido to padaryti, dėl ko molis ir tapo to proceso dalyviu. Koks aš sugadintas. Šakės.

Vizualiai filmas taip pat laimi simpatijas, nes ką jau čia slėpti, efektai buvo tikrai geri, atsižvelgus į laikotarpį ir tuo pačiu į tai, kad dar dienos šviesos neišvydo antrasis „Terminatorius“ (angl. „Terminator 2: Judgment Day“). Garso ir vaizdo montažas, dekoracijos, grimas, šukuosenos bei kameros darbas nenuvilia, o muzika sukelia itin šiltus jausmus. Ypatingai ta molio scena, kurią papuošia Righteous Brothers daina „Unchained melody“.

Dėl vaidybos daug kalbėti nereikia, nes geriausiai juostoje pasirodo „Oskarą“ antro plano aktorės kategorijoje pelniusi Whoopi Goldberg. Puikus ir įsimintinas pasirodymas, kuris nurungė net ir patį Patricką Swayze‘į. Nesakau, kad jis blogai vaidino, bet iki JAV kino meno ir mokslo akademijos laureatės neprilygo. Demi Moore ir Tony‘is Goldwynas irgi pasirodė neblogai, nors iškilios vaidybos jų pasirodymuose taip pat neįžvelgiau.

Bendrai – gražiai jautrus ir mielas filmas, kuris pabaigoje privertė mane paleisti ašarytę, nes žinot, tyra meilė ir kiti teisingi reikalai pavergia. Tad, kas nematė, būtinai pasižiūrėkite, nes nors ir koks netikroviškai atrodantis yra šio filmo siužetas, jis veža.

Video rekomendacijos:

Naujienos iš interneto