Kokybiškų ir įsimintinų dramų kaip „Šiaurės šalis“ (angl. „North Country“) ir „Makfarland“ (angl. „McFarland, USA“) bei serialo „Enė“ (angl. „Anne“) režisierė Niki Caro 2017 metais pristatė rimto kino mylėtojams įkvepiančią ir tikrais faktais paremtą istoriją apie tai, kad net Antrojo pasaulinio karo įkarštyje, rizikuojant savo gyvybėmis gelbstint kitus, pas Antoniną ir Janą Žabinskius nedingo žmogiškumas ir dorovė.
Filmo istorija sukasi aplink Varšuvos zoologijos sodo prižiūrėtojus – Antoniną ir Janą Žabinskius, kurie yra labai gerbiami savo profesijos specialistai, todėl jų meilė gyvūnams ir atsidavimas dirbant su jais žavėjo tiek miesto gyventojus, tiek ir zoologus iš kitų šalių. Tačiau, kilus Antrajam pasauliniam karui, jie prarado viską, ką taip mylėjo. Bet, karo siaubo nepalaužti, jie sugalvojo planą, kaip gali išsaugoti zoologijos sodą ir tuo pačiu išgelbėti nemažai nekaltų gyvybių, kurias persekiojo vokiečių kariuomenė. Taip kadaise klestėjęs zoologijos sodas tapo prieglobsčiu žydams.
Apie didvyrišką Jano ir Antoninos Žabinsių žygdarbį sužinojau perskaitęs 2007 metais išleistą biografinio pobūdžio rašytojos Diane Ackerman knygą „Zoologijos prižiūrėtojo žmona“ (angl. „The Zookeper‘s Wife“), kurioje nuodugniai buvo papasakotas šių nuostabių ir labai drąsių žmonių poelgis. Knyga mane labai sužavėjo, nes joje taip kruopščiai buvo papasakoti prieš septyniasdešimt metų nutikę kruvini įvykiai, kurie kėlė pasipiktinimą ir tuo pačiu graudino iki pat širdies gelmių. Todėl, kai tik sužinojau, jog pagal šią knygą bus kuriamas vaidybinis filmas, negalėjau jo nelaukti, nes tokių pasakojimų apie žydų persekiojimą ir žmogiškumą paskutiniais metais kino ekranuose tiesiog nebuvo.
Iš pirmo žvilgsnio, šis pasakojimas savo pateikimu labai primena 1993 metais pasirodžiusį Steveno Spielbergo šedevrą „Šindlerio sąrašas“ (angl. „Schindler‘s List“), todėl vien dėl to jis tampa vertas peržiūros kine. Tačiau tikėtis tokio stipraus ir emocionaliai nuteikiančio darbo kaip paminėtas „Oskarinis“ filmas – nereikia. Tai itin ramus, paprastas ir lengvai pasakojamas filmas, kurio didžiausiu pliusu tampa nuodugniai parodyta Jano ir Antoninos misija gelbstint žydus.
Filmas susideda iš kelių svarbių etapų, kurie leidžia nuodugniai susipažinti su pagrindiniais šios istorijos herojais, kurie filme pateikti iš labai žmogiškos perspektyvos. Pirmame filmo pasakojimo etape matome žydintį ir gyvą, žmonių pilną zoologijos sodą, kuriame savo meilę gyvūnams rodo Antonina. Tai trapios, bet labai stiprios moters pateikimas, kuri net būdama pačiose sunkiausiose situacijose, randa išeitį. Taip pat sužinome apie jos atsidavimą vyrui, sūnui ir draugams, kurie ją ir jos vyrą gerbia bei vertina. Antrasis etapas skirtas parodyti karo siaubą, bet ne tokį, kokį mes galėjome matyti filme „Pjūklo ketera“, kai vienas prieš kitą kovojo japonų ir amerikiečių kariai, bet dar labiau nužmogėjusį, kai nekalti gyvūnai tapo ginkluotų įsibrovėlių aukomis. Net širdį spaudė tokie vaizdai, kuriuose beginkliai gyvūnai tapo nacistų taikiniais. Kitu ir priešpaskutiniu istorijos apie Janą ir Antoniną Žabinskius etapu tapo jų noras padėti nekaltiems žmonėms, kuriuos persekiojo vokiečiai. Čia irgi galima pamatyti siaubingų vaizdų, tačiau zoologijos sodo prižiūrėtojų žmogiškumas vienu akimirksniu nuteikė pozityviai. Finaliniu etapu tapo karo pabaiga ir noras neatskleisti paslapties. Ir tai didžiausia šio filmo įtampos kupina dalis, kurioje blogis galėjo triumfuoti. Net praėjus parai po peržiūros, nenustojau galvoti apie paskutines šio filmo scenas. Tai be galo stiprios ir savo pateikimu graudinančios scenos, kurių metu negėda paleisti ašarą.
Kaip galima suprasti, visas pagrindinis veiksmas sukasi aplink herojus, bet ne vien apie Antoniną ir Janą, bet ir kitus svarbius šios istorijos dalyvius kaip vokietį Lutzą Heką ir Rišardą Žabinskį. Pagrindiniame plane gauname puikų Antoninos portretą. Tai moteris, kuriai teko išgyventi pačius sunkiausius gyvenimo momentus – prarasti viską, ką myli, nusileisti ir save žeminti įsibrovėliui, globoti tuos, kurie negali savimi pasirūpinti ir kartu saugoti paslaptį, kurios atskleidimas galėtų jai ir jos šeimai atnešti didžiausias kančias ar net mirtį. Panašiai pateikiamas ir jos vyras. Tai drąsus žmogus, kuris be kompromisų ryžosi padėti žydams ir jų vaikams, kad jie galėtų išvengti koncentracijos stovyklų. Bežiūrint į šiuos filmo herojus, o tiksliau, tikrus karo didvyrius, kurie nepabijojo nacių ir išgelbėjo apie 300 gyvybių, norisi tikėti, jog ir dabar, šiais interneto ir laisvės laikais, tokių žmonių netrūksta. Žinoma, filmas turėjo ir savo antagonistą – zoologą Lutzą Heką, kuris privertė jausti baimę, o kartu kėlė labai nemalonius pojūčius. Vieninteliu minusu, kuris šiek tiek erzino, buvo pagrindinių herojų kalba. Norėjosi autentiškumo, todėl gaila, jog pagrindiniai herojai šnekėjo angliškai ir dar su tokiu prispaustu akcentu, lyg tai būtų rusus vaizdavę amerikiečiai. Bent jau vokiečiai tarpusavyje kalbėjo vokiškai.
Pats lenkų, žydų ir vokiečių pateikimas yra ganėtinai tikroviškas, todėl žiūrovai gali susipažinti su kiekviena šalimi iš šono ir pamatyti, kaip kiekvienos kultūros ir tautos atstovai atrodė karo nualintoje Varšuvoje. Todėl netrūksta ir kraupiai atrodančių scenų, kurios priverčia pajusti panieką vokiečių kariams, ypatingai dėl prievartavimo scenos, ir pozityviai nuteikiančių vietų, kuriose matome gėrio propagavimą būnant vieningais tokiu sunkiu laikotarpiu kaip karas. Įtampos filmo metu yra, nors tai ir drama, tačiau filmo gale parodoma išties nemažai judrių ir kvapą gniaužiančių scenų, kurios nuteikia blogiausiam iš galimų Antoninos ir Jano didvyriško poelgio scenarijų.
Šis jaudinantis ir be galo gražus filmas, kuriame be karo siaubo ir žydų gelbėjimo parodoma ir šviesi zoologijos sodo dalis, kurioje gyvūnai tampa tikru lobiu šiame pasakojime. Ir po šio režisierės Niki Caro filmo, kuris mane kaip ir beveik visos kino salės žiūrovus sujaudino, o taip pat leido iš arčiau pažinti nuostabius žmones, kuriems pavyko karo metu išgelbėti 300 gyvybių, aplankė noras dar kartą gyvai pamatyti iki dabar veikiantį Varšuvos zoologijos sodą ir taip pagerbti tą šventą vietą. Todėl nesvarstykite ar žiūrėti – šį filmą tikrai reikia pamatyti.
Techniškai tai irgi kokybiškai atrodantis kūrinys, kuriame didžiausią dėmesį prikausto pats zoologijos sodas ir jame gyvenantys gyvūnai. Dekoracijos ir autentiškumas filme žavi. Ir žavi todėl, jog viskas buvo atkurta remiantis Jano ir Antoninos Žabinskių pasakojimais, o taip pat pagal ano laikotarpio madas ir tendencijas. Grimas ir herojų kostiumai irgi priduoda tikroviškumo, todėl visos filmo scenos žiūrisi tiesiog nepriekaištingai.
Kameros darbas irgi priverčia žavėtis šiuo filmu, nes viskas taip gražiai ir harmoningai nufilmuota, jog karts nuo karto galima pasijusti, lyg patys būtume zoologijos sode kartu su žaviai atrodančiais gyvūnais. Bet ir karo scenos gerai pateiktos, ypatingai, kai operatorius didelį dėmesį skyrė nupaveiksluoti karo siaubą prieš paprastus žmones.
Muzikinė dalis paprasta, muzikali ir žavi. Didesnėje filmo dalyje dominuoja pianinas ir kelios aršiau skambančios muzikinės kompozicijos, po kurių seka tiesiog tyla. Ir tai puikus pavyzdys, kaip galima išnaudoti tylą, kuri tampa savotišku akcentu po ne itin gerai nuteikiančių vaizdų.
Garso montažas ir vaizdo montažas be priekaištų. Tiesiog kokybiškai atlikti techninės pusės niuansai, todėl filmas žiūrisi ne tik įdomiai, bet ir su įtampos elementais, kuriais žongliruojama sustiprinant garsą pačiose netikėčiausiose filmo vietose.
Aktorių kolektyvas filme išties didžiulis ir netgi labai žavintis, tačiau norėtųsi išskirti vos tik tris pagrindinių vaidmenų atlikėjus, kurie savo talentu nuo pradžios iki filmo galo tiesiog žavėjo. Dukart „Oskarui“ nominuota aktorė Jessica Chastain kaip visuomet spindėjo kino ekrane demonstruodama savo beribį talentą. Aktorei pavyko ne tik puikiai perteikti Antoninos vaidmenį, bet ir sužavėti savo paprastumu, todėl bežiūrint filmą būtent ji labiausiai prikaustė dėmesį ir privertė nuoširdžiai jaudintis dėl jos likimo.
Visai gerai filme pasirodė jau nebe pirmą kartą kine nacių uniformą vilkintis Danielis Bruhlis, kuris 2009 metais visus sužavėjo savo pasirodymu Quentino Tarantino juostoje „Negarbingi šunsnukiai“ (angl.“Inglourious basterds“). Aktoriui ir vėl pavyko įkūnyti dviveidį personažą, kuris iš vienos pusės atrodo gerietis, o iš kitos yra visiškas monstras. Ir nors nebuvo malonu žiūrėti į jo suvaidintą veikėją, tačiau pats aktorius nusipelno teigiamo įvertinimo dėl savo įtikinamos vaidybos.
Ne ką blogiau su savo role susidorojo Johanas Heldenberghas, kuriam atiteko Jano vaidmuo. Emocionalus, tikroviškas ir žavintis personažo pateikimas, kuris lygiai taip pat, kaip ir Antonina, sugebėjo pelnyti nuolankumą stebint jo žygdarbius.
Tad bendrai, „Zoologijos sodo prižiūrėtojo žmona“ – jaudinančiai jautri ir be galo nuoširdi juosta, kurioje paprastai, bet labai įtraukiančiai papasakotas Antrojo pasaulinio karo didvyrių, Jano ir Antoninos Žabinskių, žygdarbis, išgelbėjęs nuo mirties šimtus vokiečių kariuomenės persekiotų žydų. Tai ne tik filmas apie žmonių gelbėtojus ir karo siaubą okupuotoje Lenkijos sostinėje, bet tai gerai surežisuotas filmas apie žmogiškumą ir beribį norą padėti tiems, kuriems niekas neištiesė pagalbos rankos.