Iranas. Ant kėdžių veidu į filmavimo kameras sėdi vyras ir skara galvą prisidengusi moteris, vyras ir žmona. Jiedu aiškinasi santykius teisėjo akivaizdoje. Mes girdime jo balsą, jo komentarus, bandymus nuraminti besipykstančius sutuoktinius, tačiau iš filmavimo perspektyvos rodosi, kad patys sėdime teisėjo kėdėje. Moteris prašo skyrybų. Vyras nesutinka. Karštas poros temperamentas ir riksmai keistai dera su inteligentiškais jųdviejų veidais. Nuo pat pirmų akimirkų filmas žavi natūralia aktorių vaidyba ir buitiniu nuoširdumu.
Žmonai išsikrausčius vyrui tenka vienam rūpintis moksleive dukra ir Alzheimerio kamuojamu senyvu tėvu. Netrukus jis pasamdo pagalbininkę – labai religingą jauną moterį, kuri į darbą atsiveda ir savo mažametį vaikutį. Vyras su žmona ir toliau nesutaria, Alzheimeriu sergantis vyras sukelia vis daugiau problemų, o jį prižiūrinti musulmonė nežinia kodėl atvilioja ir nelaimės nuojautą. Intymi šeimos drama pamažu virsta kriminaline drama.
Kino filmo “A Separation” kadras
Nelaimingo atsitikimo ir atsitiktinumų virtinės akivaizdoje lieka du pagrindiniai herojai – šeimos vyras ir jo pasamdyta pagalbininkė. Du kaltinamieji. Daug riksmų, ašarų, kaltinimų, liudininkų ir puiki galimybė iš arčiau pažvelgti į Irano teismų atmosferą. Čia viskas vyksta daug buitiškiau, nuoširdžiau ir aistringiau nei Europietiškuose teismuose, kur įprasta paisyti elgesio protokolų. Kita vertus, jo greičiausiai paisoma ir čia – tik tie elgesio modeliai labai neįprasti vakarietiškajai akiai, kaip antai moters kreipinys į teisėją, „jūs man esate kaip vyresnysis brolis, todėl prašau jūsų…“ Šis ir panašūs pasakymai čia rodosi įprasti, o vienos svarbiausių vertybių yra žmogaus garbė ir orumas.
Kino filmo “A Separation” kadras
Nors šioje istorijoje nepateikiamas joks istorinis ir geografinis kontekstas, vis dėl to šis filmas praturtina: jį pažiūrėjusieji pajus pažinę dalelę Irano kultūros iš vidaus. Ir sakau „iš vidaus“, nes net ir žinodama, kad visa tai suvaidinta, pamaišiui tai išgyvendavau dėl visko lyg tai būtų mano bičiulių drama, arba pasijusdavau tartum žiūrėdama autentišką dokumentiką. Laukimas valstybinių įstaigų koridoriuose, apsilankymas, susitikimai su kaimynais laiptinėje – iš pažiūros nereikšmingomis atrodančios scenos sukuria tikrumo įspūdį, įtikina, įveda žiūrovą į Teherano kasdienybę. Šiek tiek atskleidžiami ir religiniai aspektai – kaip antai specialiu telefono numeriu skambinanti slaugė, kuri konsultuojasi (galima tik nujausti su kuo – imamu ar kitu Korano ekspertu) jai labai svarbiu klausimu: ar būtų nuodėmė moteriai slaugei permauti kelnes ant savęs prisišlapinusiam neįgaliam vyrui?
Kino filmo “A Separation” kadras
Įdomus ir tėvo ir dukters santykis: atviras, draugiškas, modernus, intymus. Visa tai ko tradiciškai nesitikima iš patriarchalinės musulmoniškos visuomenės. Viena siužeto lūžio akimirkų, kuomet tėvas leidžia teisėjo vaidmenį prisiimti savo nepilnametei dukrai. „Jei manau kad esu kaltas – aš pasiduosiu“ sako jis, ir nors šitaip užkrauna nepelnytą ir nepakeliamą moralinę sprendimo naštą ant jautrios moksleivės pečių, tuo pačiu ir pademonstruoja, kokia ji jam svarbi. Tėvas su dukra yra lygūs. O motina? Viso filmo metu ji lieka nuošalyje, outsaiderė, nežinia, nepritampanti ar nenorinti pritapti, tačiau tuo pat metu vis dar labai svarbi šeimos narė.
Stipriausios šios filmo pusės yra natūrali aktorių vaidyba ir iškilusios moralinės dilemos. Kalti čia visi, bet ir gaila visų. Nuostabiai perteiktas situacijos daugialypiškumas atskleidžia paprastą gyvenimo tiesą – pasaulis nėra vien tik juodas ir baltas, visi herojai turi savo motyvų, baimių ir silpnybių. Čia nėra gerų ir blogų veikėjų – tik žmonės, kiekvienas tikintis sava tiesa, kiekvienas išgyvenantis savo dramą.
Filmas lėtas, slegiantis, verčiantis ne tik mąstyti bet ir išjausti. Paliks gilų įspūdį bet nuotaikos tikrai nepakels.