2019 metais italų režisierius Matteo Garrone, žinomas iš tokių darbų, kaip „Gamora“ ir „Pasakų pasaka“, pristatė „Pinokio“ gyvo veiksmo filmą pagal Carlo Collodi 1883 metais išleistą knygą „Pinokio nuotykiai“. Iš visų šios istorijos sukurtų ir kuriamų šiuo metu adaptacijų žinomiausia yra 1940 metais pasirodęs „Disney“ variantas. Prie „Disney“ „Pinokio“ versijos, kuri yra švelni ir neapkraunanti, mes esame pripratę ir būtent taip įsivaizduojame savo mėgstamą personažą, tačiau režisierius M. Garrone nusprendžia nesinaudoti „Disney“ klasikos blizgesiu, jis pasirenka likti ištikimas tamsesnei ir šiurkštesnei C. Collodi istorijai. Kitokį šios istorijos vaizdą režisieriui padėjo kurti ir pagrindinius vaidmenis atliko Federico Ielapi, Marine Vacth ir „Oskaro“ laimėtojas Roberto Benigni.
Filmas „Pinokis“ pasakoja istoriją apie medinės lėlės norą būti tikru berniuku. Pinokio istorija prasideda, kai įkvėptas keliaujančio lėlių teatro, melancholiškas ir neturtingas dailidė Džepetas nusprendžia išdrožti lėlę, kuri būti pati gražiausia iš visų. Jis nesitiki, kad jo kūrinys staiga atgis, o jis taps tėvu. Džepetas medinukui duoda Pinokio vardą, moko jį vaikščioti, aukojasi, kad galėtų jį išleisti į mokyklą, tačiau Pinokis to neįvertina, jis pasirenka jam įdomesnę veiklą. Nuo tos akimirkos kada jis įžengia į palapinę stebėti lėlių spektaklio prasideda jo kelionė kupina nuotykių ir gyvenimiškų pamokų.
M. Garonne savo „Pinokio“ adaptacijoje nusprendžia sekti pagrindine C. Collodi išsikelta tema apie mažų vaikų nepaklusnumo tėvams ar suaugusiesiems pavojus. Ši tema filme yra labai stipriai juntama. Pagrindinis veikėjas Pinokis nuolat priima netinkamus sprendimus, dėl kurių galiausiai nukenčia ar yra nubaudžiamas. Šalia paklusnumo labai svarbios tampa atsakomybės prisiėmimo ir tiesos sakymo temos. Pinokio patirtys mus moko, kad tik būdamas sąžiningas ir geras, gali gyventi laimingai. Dar viena tema, kuri juntama viso filmo metu yra tėviška meilė. Nuo pat pradžių Džepetas skiria visą savo dėmesį sūnui, o jam dingus deda visas pastangas jį surasti.
Nepaisant to, kad filmas yra orientuotas ne tik į suaugusiuosius bet ir į vaikus, o nagrinėjamos temos ypač svarbios mažiesiems, filmo siužetas kelia klausimų, ar jį tikrai galima rodyti jauniesiems žiūrovams? Žinant režisieriaus braižą ir jo polinkį į siurrealistinį bei tamsų stilių, nenuostabu, jog tai pasireiškia ir kuriant šį vaikams skirtą filmą. „Pinokyje“ viso filmo metu juntamas keistas tonas ir estetika. Prie filmo keistumo ir tamsumo sukūrimo labai prisideda gyvūnai, kuriuos Pinokis sutinka savo kelionės metu, kai kurie iš jų atrodo klaikūs ir keliantys nerimą. Tarp žymiausių yra milžiniška sraigė, kuri geriausiu atveju atrodo keista, blogiausiu – bauginanti. Taip pat ir svirplys, kuris visai neprimena mielo Jiminy Cricket, kurį esame įpratę matyti „Disney“ versijoje. Šiuo atveju gelbsti tik tais tai, kad nekreipiant dėmesio, jog tai gyvo veiksmo filmas, viskas atrodo taip siurrealiai, ir kadangi personažai dažnai net neprimena žmonių, tai atrodo fantastiškiau ir mažiau tikra.
Visgi, daugiausiai klausimų dėl filmo tinkamumo vaikams kelia nemažas kiekis smurto ir žiaurumų. Jeigu „Disney“ variante viskas vyksta gražiai be jokių baisių scenų, tai M. Garrone versijoje jos pasireiškia viso filmo metu. Pinokis visos adaptacijos metu sugeba beveik sudegti gyvas, būti įmestas į vandenyną su rieduliu prikabintu prie jo, yra bandomas pakarti ant medžio šakos, parduodamas į vergiją, praryjamas gyvas, o kur dar mokytojas, kuriam regis patinka mušti savo mokinius. Neramina ir tai, jog filme Pinokiui atėjus pas teisėją pranešti apie vagystę yra tvirtinama, kad tik nekalti patenka į kalėjimą, dėl ko galiausiai Pinokis ima teigti, jog „pavogiau tiek daug, kad net nebeprisimenu“. Tiesa, tamsūs ir nerimą keliantys vaizdai nebūtų didelė problema, labiausiai čia baugina tai, jog viskas vyksta nenupieštam personažui, o tikram berniukui.
Filme „Pinokis“ galime pastebėti, kad nėra suteikiama tiek daug reikšmės medinuko norui tapti berniuku, taip pat į akis krinta ir staigus Džepeto pasikeitimas, nuo dailidės, kuris nori pagaminti gražiausią lėlę, jis tampa savo vaiką mylinčiu tėvu. Neaiškūs personažai filmo metu šiek tiek trikdo, dėl ko dviejų valandų filmas kiek prailgsta, prie to prisideda ir nedidelis siužeto šokinėjimas. Nepaisant visko „Pinokis“ turi nemažai gabių ir gražių scenų,
Pagrindinį Pinokio vaidmenį čia atlieka Federico Ielapi. Berniuko vaidyba daug žadanti, jis sugebėjo perteikti pasaulio nepažįstančio padaužos vaizdą. „Oskaro“ lauretas Roberto Benigni, kuris atlieka dailidės, Pinokio tėvo Džepeto vaidmenį, ši istorija nėra naujiena. 2002 m. jis režisavo „Pinokio“ filmą ir jame atliko pagrindinį vaidmenį, tiesa šis jo pasirodymas nebuvo labai įspūdingas. Jo atliekamas Džepeto vaidmuo yra visiška ankstesnio filmo priešingybė čia jis yra tobulas – naivus, gyvybingas, beviltiškai atsidavęs tėvas. R. Benigni vaidyba sužavi, gaila, kad jam buvo skiriama tiek nedaug laiko visoje istorijoje. Gera vaidyba pasižymėjo ir kiti „Pinokio“ aktoriai.
Nors filmo siužetas šiek tiek nukentėjo ir sulaukė kritikos dėl baisių scenų jame, kostiumai ir grimas sulaukė didelių pagyrų. „Pinokis“ buvo nominuotas dviejose „Oskarų“ kategorijose: geriausio kostiumo bei geriausio grimo ir šukuosenos. Tiesa, toks sprendimas nestebina, juk prie kostiumų ir grimo dirbo Mark Coulier, kuris jau yra pelnęs du „Oskarus“ šiose kategorijose. Šio žmogaus darbas išties žavi, nes žiūrėdamas filmą net nesusimastai, jog tai nėra specialieji efektai.
Matteo Garrone „Pinokis“, besilaikantis Carlo Collodi 1883 metais išleistos knygos „Pinokio nuotykiai“ sumanymo, išsiskiria iš visų adaptacijų. Filmas paliečia labai svarbias temas vaikams, tačiau režisieriaus noras sekti originalia istorija kiek pakiša koją. Smurto ir žiaurumo vaizdavimas nebūtų didžiausia filmo problema, baimę čia kelią tai, jog viskas vyksta tikram berniukui, o ne išgalvotam pieštam veikėjui.