Džono Kjusako karjera paženklinta itin garsiais vaidmenimis. Nors technologijos gerokai pasistūmėjo į priekį nuo filmo „Pasakyk ką nors“ (Say Anything, 1989), scena, kurioje Loidas Dobleris „atlieka“ serenadą su magnetofonu rankose, tiesiog nepamirštama. Vaidindamas tokiuose filmuose, kaip „Geriau jau mirsiu” (Better Off Dead, 1985), „Kulkos virš Brodvėjaus“ (Bullets Over Broadway, 1994), „Būti Džonu Malkovičiumi” (Being John Malkovich, 1999), „Visos jos tokios!” (High Fidelity, 2000) ir kituose, Kjusakas savo vaidyba sužavėjo tūkstančius žiūrovų. Nepaisant aktoriaus unikalumo, ilgiau nei 30 m. besitęsianti karjera šiandien atrodo visai kitaip.
Taigi, kas nutiko šiam 9-ojo dešimtmečio dievaičiui? Pažvelkime atgal į jo praeitį ir išsiaiškinkime kodėl Džonas Kjusakas daugiau nebežiba mūsų ekranuose.
Aktorius negaili pašaipų Holivudui
Interviu kuriame Kjusakas kalbėjo apie savo vaidmenį Holivudo satyroje „Kelias į žvaigždes“ (Maps to the Stars, 2014), aktorius atviravo apie keistą, kartais baisų Holivudo gyvenimą, prasitardamas, kad senieji būdai kuriant filmus yra pamiršti ir dabar viskas sukasi aplink frančizes ir garsiausias įžymybes. Nors kino industrija buvo kiek malonesnė, kai jis pradėjo karjerą, dabar apie ją atsiliepia taip: „Ši kultūra tiesiog suėda jaunuosius aktorius ir tada juos išspjauna. Sunku išgyventi be saugaus prieglobsčio.“ Tokius jo nuogąstavimus lengva suprasti, nes jam reikia kovoti dėl vietos industrijoje, kuria nebetiki. Arba kaip aktorius apibendrino Holivudą: „Tai viešnamis, kuriame visi išprotėję“.
Čikagos komiksų ir pramogų parodoje vykusioje diskusijoje, Kjusakas įkvėpė filmų kūrėjus tiesiog daryti tai, ką jie nori ir nelaukti kol Holivudas duos leidimą jų projektams. Jis sakė: „Jei vykstate į Los Andželą kurti filmų, vykstate studijų paprašyti leidimo kurti filmus. Dabar galite filmuoti tiesiog su savo iPhone. Kai turėsite savo filmus, tada ir galėsite vykti į Los Andželą ir susitikti su žmonėmis“.
Aktorius taip pat pridūrė: „Nebėra jokio Holivudo – yra tik gausybė bankų… Holivudas tik gausybė žmonių, kurie privačiais lėktuvais keliauja pas žmones paprašyti jų pinigų“.
Karjerą pradėjo vos 16 m., o vėliau ėmėsi rašyti scenarijus
Prieš pradėdamas aktoriaus karjerą, kuomet jam buvo 16 m., „Piven“ teatro studijoje Kjusaką teatro subtilybių mokė aktoriaus Džeremio Piveno tėvai. Vėliau su šiuo aktoriumi dažnai vaidino tuose pačiuose filmuose. Būdamas 16 m. jis suvaidino filme „Klasė“ (Class, 1983), tada Džono Hjudžo „Šešiolika žvakučių“ (Sixteen Candles, 1984), o vėliau Robo Rainerio „Tikras dalykas“ „The Sure Thing, 1985). Nuo tada, beveik nebuvo metų, kad Kjusakas nepasirodytų ekrane. Nenuostabu, kad tokį tempą sunku išlaikyti, darbas, kurį turi nuo 16 m. tampa varginantis, o aistra aktorystei vis blėsta.
Nepaisant savo aktorinių sugebėjimų, Džonas Kjusakas dar ir parašė scenarijus savo filmams, tokiems kaip „Visos jos tokios!“ ir „Žudikas iš Gros Pointo“ (Gross Point Blank, 1997), įrodydamas savo talentą dirbant su juodosiomis komedijoms ir sudėtingais personažais. Jis taip pat yra politinio filmo „Karo žaidimai“ (War, Inc., 2008) bendraautorius. Pastarasis darbas nei kiek neprimena įprasto aktoriaus braižo, tačiau galima įžvelgti, jog sukurti įspūdingus personažus jam puikiai sekasi ne tik prieš kameras, bet ir ant popieriaus lapo. Galbūt vieną dieną apie jį išgirsime, kaip apie vieną geriausių scenarijaus autorių?
Džonas Kjusakas ir politika
Džonas Kjusakas nėra tipinis aktorius, kuris tiesiog domisi politika. 2010 m. „Visa“, „Mastercard“ ir „PayPal“ nustojo priimti mokėjimus iš „Wikileaks“. Faktas, kad didžiosioms mokėjimų organizacijos sudavė tokį atsaką „Wikileaks“ tam, kad sustabdytų sklindančią nepatogią žiniasklaidos tiesą, daug kam užkliuvo už akių, įskaitant Kjusaką. To pasekoje, grupė žmonių įsteigė „Spaudos laisvės fondą“ (angl. Freedom of the Press Foundation). Pagrindinis šio fondo tikslas išsaugoti „nepatogią“ informaciją skleidžiančią žurnalistiką ir apsaugoti tuos žurnalistus, kurie susiduria su pavojingomis temomis. Sutelktinio finansavimo dėka jie padeda išlikti skirtingoms organizacijoms, nepaisant išorinio spaudimo. Kjusakas parašė daugybę straipsnių šio fondo internetiniame puslapyje ir akivaizdu, kad jis neabejingas kalbos laisvės problemoms.
Aktorius parašė daugiau nei 20 straipsnių portalui „Huffington Post“, įskaitant ir 2008 m. straipsnį apie tai, kad MakKeino/Peilin valdymas būtų blogesnis, nei Bušo/Čeinio. 2014 m. jis kartu su Arundati Roi ir Danieliu Elsbergu susitiko su Edvardu Snaudenu Rusijoje. Roi ir Kjusakas parašė virtinę straipsnių apie jų pokalbius su Snaudenu, o vėliau juos sudėjo į knygą „Things That Can and Cannot Be Said“.
Karjeros vingiai kine
Kjusakas savo karjerą pradėjo kaip širdžių ėdikas – vaidino mielą, šiek tiek į mokslus įnikusį vaikiną, kuris dėl savo merginos padarytų bet ką. Tačiau sunku įsivaizduoti, kad kas nors vaidintų tokį personažą pagrindiniame vaidmenyje visą gyvenimą. Nors aktorius daug kartų bandė imtis mažesnių vaidmenų, nei filmuose „Būti Džonu Malkovičiumi” ir „Vidurnaktis gėrio ir blogio sode“ (Midnight in the Graden of Good and Evil, 1997), bet jis vis tiek atlikdavo pagrindinį vaidmenį, o filmai prastėjo ir prastėjo. „Visos jos tokios!“ tikrai šmaikštus, bet jis taip pat vaidino filmuose „Turi mylėti šunis“ (Must Love Dogs, 2005), „Lemtingas atsitiktinumas“ (Serendipity, 2001) ir „2012“ (2009), dėl ko panašu, kad Holivudas bruka jam pagrindinius vaidmenis nuobodžiuose veiksmo filmuose ar romantinėse komedijose, nors ir taip aišku, kad pats Kjusakas nori eiti visai kitu keliu, kaip pavyzdžiui, įkūnyti žudiko personažus filmuose „Palikti Aliaskoje“ (The Frozen Ground, 2013) ar „Laikraštininkas“ (The Paperboy, 2012). Kjusakas taip pat ėmėsi vaidmens Džekio Čano filme „Drakono kardas“ (Dragon Blade, 2015), kuris buvo rodomas vos 14-oje JAV kino teatrų, bet vis tiek uždirbo 121 mln. JAV dol. tarptautiniu mastu.
Aktoriaus nebematome populiariausiuose filmuose, tačiau tai nereiškia, kad jis atsisakė aktorystės. Tiesą pasakius, 2012-2016 m. jis suvaidino net 17-oje filmų. Priežastis, dėl kurios galite manyti, jog jis nebevaidina tiek daug, yra ta, kad daugumą filmų mažo biudžeto ir iškart išleidžiami DVD formatu. Filmai, tokie kaip „Reclaim“ (2014) ir „Drive Hard“ (2014) nepaliko jokio įspūdžio. Daugiau nei vienas filmas, išleistas nuo 2014 m. buvo įvertintas mažiau nei 10% reitingu „Rotten Tomatoes“.
Pastaraisiais metai aktorius suvaidino daugybėje prastų filmų, bet ne visi jie buvo tokie. 2015 m. jis suvaidino Brajaną Vilsoną biografiniame filme „Meilė ir gailestingumas“ (Love & Mercy) apie „The Beach Boys“ grupės įkūrėją. Filmas sulaukė puikių atsiliepimų, įskaitant ir apie Kjusako vaidybą, tačiau JAV filmas uždirbo vos 12 mln. JAV dol. Sklido gandai, kad aktorius turi šansų į „Oskarą“, tačiau jie nepasitvirtino. Jis nebuvo nominuotas nei vienam apdovanojimui, o filmas neišpopuliarėjo.
Aktoriaus planai ateityje
Nors Džonas Kjusakas nebe toks populiarus, kaip anksčiau, panašu, kad artimiausiu metu mes apie jį vis tiek girdėsime ir išvysime keranuose. Jis atsidavęs politinių straipsnių rašymui, aktyvizmui, kuris užima didelę dalį jo gyvenimo. 2016-2019 m. jis suvaidino 7-iuose nepriklausomuose ir mažo biudžeto filmuose, tačiau pastarieji liko nepastebėti daugumai žiūrovų.
Aktorių taip pat bus galima išvysti televizijoje. Kaip ir dauguma aktorių pastaraisiais metais, jis atrodo galimybę vaidinti serialuose. „Utopija“ (Utopia, 2020- ) – naujasis „Amazon“ serialas, pasakojantis apie grupelę paauglių, kurių draugystės ryšiai internete yra slaptai sekami vyriausybinės organizacijos. Kuomet paaugliai atsitiktinai randa konspiracijos įrodymus, organizacija pradeda juos medžioti. Neatskleisdamas siužeto detalių, dėl kurių Kjusakas nusprendė įsitraukti į serialą, jis prasitarė, kad buvo suintriguotas, jog serialas neturi nustatytos trukmės: „Tau nereikia pervargti, kad visą darbą sudėtum į pusantros ar dvi valandas.“