Sveiki, aš Dora, man 28-eri metai, gimiau nepriklausomoje Lietuvoje dveji metai po valstybės nepriklausomybės atkūrimo. Apie Sovietų Sąjungą girdėjau tik iš artimųjų pasakojimų ir skaičiau istorijos vadovėliuose. KaunoZinios.lt redakcijos pavedimu pamėginsiu pasižiūrėti senus tarybinius filmus, kuriuos neturėdami kito pasirinkimo žiūrėjo mūsų tėvai ir seneliai ir pasidalinsiu įspūdžiais su jumis.
Štai dar vienas Leonido Gaidajaus filmas. Jį režisierius pastatė įpusėjęs savo karjerą, t. y. 1973 metais, tiesą sakant, visai po kito žymaus savo filmo „Dvylika kėdžių“, apie kurį aš, užaugusi nepriklausomoje Lietuvoje, taip pat esu girdėjusi ir netgi, atrodo, turiu namie to paties pavadinimo knygą.
Kino juostos pavadinimas nurodo, kad pasakojimas sukasi apie Ivaną Vasilijevičių ir jo sprendimą keisti profesiją, tačiau šis pavadinimas nėra toks akivaizdus, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Pirma, filmo pradžioje visai ne Ivanas Vasilijevičius pasirodo mums kaip pagrindinis veikėjas, o Aleksandras Timofėjus, dar kitaip vadinamas Šuriku – mokslininkas ir inteligentas, išradęs „laiko mašiną“, dėl kurios ir užsisuko vėliau visa suirutė, o Ivanas Vasilijevičius – tik jo kaimynas, pasirodęs pasiskųsti dėl name dingstančios elektros, Šuriko eksperimentų padarinio. Antra, kaimynas Ivanas visai ne savo noru keičia profesiją. Amerikiečiai savo rinkai kartais filmą pristatydavo dar ir kitu pavadinimu – „Ivanas Vasilijevičius: atgal į ateitį“, kurio antra dalis mums labiau primena amerikiečių 1985 metais statytą filmą, režisuotą Roberto Zemeckio.
Tačiau esmė čia yra ta, kad mokslininko Šuriko sukurta laiko mašina perkelia Ivaną Vasilijevičių ir netyčia pasipainiojusį garsų vagį Miroslavskį į Ivano Rūsčiojo, XVI amžiaus Rusijos caro, laikus, o Ivanas Rūstusis, taip jau išeina, atsiranda tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Lyg to būtų maža, Ivanas Vasilijevičius ir Ivanas Rūstusis – ne tik bendravardžiai, tačiau ir vienodi kaip du vandens lašai – puiki galimybė jiems apsikeisti vietomis. Tai klasikinė komedija, joje juoką mums sukelia personažo ir laikmečio, kuriame jis atsiranda, neatitikimas. Šurikas, nesusipratimo kaltininkas, turi atrasti būdą, kaip greičiau sutaisyti laiko mašiną ir atstatyti viską ir visus į savo vietas.
Įdomu tai, kad išradėjas Aleksandras Timofėjus yra laikomas vyresne ankstesnių Gaidajaus filmų protagonisto versija, kadangi kino juostose „Operacija Y ir kiti Šuriko nuotykiai“ bei „Kaukazo belaisviai“ taip pat dalyvauta šurikai, kurių vaidmenis atlieka tas pats aktorius Aleksandras Demjanenko. Manoma, kad dėl šios priežasties istorijos originale minimas mokslininko vardas Nikolajus filme pakeistas į Aleksandrą, nors ši teorija ir nėra patvirtinta.
Ši komedija priskirtina mokslinės fantastikos žanrui, kadangi pristatomos kelionės laiku. Greičiausiai dabar iš savo šiandieninės perspektyvos, įsivaizduodami mokslinę fantastiką, prieš akis matome epizodus iš filmo „Ji“ arba iš serialo „Juodasis veidrodis“ – mūsų vaizduotė gerokai labiau pažengusi, o ateitis siūlo neribotas galimybes, kurios susijusios su naujosiomis technologijomis. Nieko nuostabaus, kad „naujosios technologijos“ kino juostoje „Ivanas Vasilijevičius keičia profesiją“ taip pat užima garbingą vietą. Tik tiek, kad jos labiau panašėja į senelio iš atsarginių dalių garaže sukonstruotą dviratį. Ne, tai nereiškia, kad Šuriko laiko mašina iš tikrųjų buvo dviratis, tačiau visos tos fantasmagoriškos detalės, sujungtos į vieną griozdą, atrodo tartum techninis frankenšteinas. Vis dėlto nors techninės galimybės tuo metu buvo primityvios, galutiniam produktui nieko daugiau ir nereikėjo – ši suirutė ir chaosas, kai viskas sproginėja, žmonės laksto ir gaudo vienas kitą, o tada eina šokti ir dainuoti, kartais vyrai paflirtuoja su moterimis, visi šūkauja, pykstasi, o tada apsikalbinę bučiuojasi ir kartu lenkia taurelę – tai filmo braižas.
Sovietinėms komedijoms, kurias mačiau, yra labai būdingi kai kurie atributai: pavyzdžiui, gaudynės, milicijos įsitraukimas, daug muzikinių intarpų, šokiai, paikas veikėjų elgesys, kontrastai tarp labai gerų personažų ir labai blogų tam, kad būtų sukurtas tas pats komiškas efektas, aktorių perdėtas išraiškingumas, kuris kelia mums šypseną, ir neabejoju, kad yra dar daug kitų bendrumų, kurių aš nepastebėjau. Įdomu šią mano patirtį palyginti su mano tėčio pasakojimais, kai jis, būdamas vaikas, kelias dešimtis kartų žiūrėdavo tuos pačius mano minėtus filmus, nes tai būdavo geriausia kas jam buvo tuo metu pasiekiama Sovietų Sąjungoje. Čia panašiai kaip su mūsų pamėgtais elementariais skanėstais, sūreliais ar kitais maisto produktais. Atrandame rūšį, kuri mums patinka, prie jos priprantame ir kitos nenorime, nes ir taip skanu, net jei tai tik sausainiai „Gaidelis“.
Filmas paremtas Michailo Bulgakovo pjese „Ivanas Vasilijevičius“, kuri buvo parašyta 1935 metais ir išleista tik 1965 metais, taigi visai neseniai prieš filmo pastatymą. Manau, kad teisėta būtų sakyti, kad Sovietų Sąjungoje galiojo protinga tendencija kurti filmus pagal rusų literatūros kūrinius. Kiti pora pavyzdžių yra „Baubas“, pastatytas pagal Gogolio apsakymą, ir „Dvylika kėdžių“ pagal Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo to paties pavadinimo knygą, išleistą 1928 metais. Rusai didžiuojasi savo literatūra, kas yra visiškai suprantama.
Manau, kad bendrai paėmus daugelis tautų yra linkę ekranizuoti nacionalinę literatūrą užuot rinkęsi kitų šalių kūrinius. Sovietų Sąjunga skelbė apie „tautų draugystę“, tačiau tik tų tautų, kurios tuo metu priklausė pačiai sąjungai, o visi kiti, atsidūrę už šios ribos, tarsi neegzistavo.
Tarp 1967 ir 1973 metų olandų socialinis psichologas Geertas Hosftede’as daugybėje šalių atliko apklausą ir ja remdamasis sukūrė kultūrinių dimensijų teoriją, kuri geriau paaiškina tarpkultūrinę komunikaciją ir skirtumus tarp kultūrų. Viena iš jo atrastų dimensijų yra netikrumo vengimas (uncertainty avoidance). Netikrumo vengimo indeksas nusako kiekvienos šalies atsparumą stresui, kai šis kyla dėl netikrumo. Paprastai kultūros, kurioms būdingas aukštesnis netikrumo vengimo indeksas, nenoriai priima naujoves ir neigiamai žiūri į kitas kultūras, laiko jas pavojingomis. Taip atsitinka dėl to, kad tokia visuomenė jaučia nerimą dėl nežinomybės. Vėliau Hofstede kultūrinių dimensijų teorija buvo tobulinama ir pildoma, tačiau kolkas dabartinės Rusijos Federacijos netikrumo vengimo indeksas yra 95 proc. Mano manymu, tai yra nemažai susiję su jos istoriniu paveldu.
Įdomu, kaip rusai reflektuoja savo praeitį. Ivanas Rūstusis gyveno XVI amžiuje ir yra laikomas Rusijos imperijos pradininku. Tačiau mums svarbesnis ir įdomesnis yra jo charakteris, kadangi Ivanas Rūstusis pasižymėjo ekscentrišku elgesiu. Viena vertus, jis buvo protingas ir pamaldus, kita vertus, buvo linkęs į paranoją ir įsiūčio priepuolius, psichinį nestabilumą. Visa tai tik aštrėjo bėgant metams. Pavyzdžiui, vieno įsiūčio priepuolio metu jis nužudė savo vyriausią sūnų ir jo negimusią atžalą. Filme toks charakteris yra puiki medžiaga juokui sukelti: Ivanas Rūstusis ateities laike kaip savo pavaldinius lazda vanoja Šuriko kaimynus, senoviškai keikiasi (tu nuodėmingoji barzda, tie velnio kailiniai), grasina nužudyti, gainioja jam neįtikusius. Apskritai yra labai jausmingas vyras. Man itin juokinga scena pasirodė su Zinaida, Šuriko žmona, kai caras jai šnibždėjo į ausį greičiausiai kokius meilius žodelius, o jinai krizeno. Tuo tarpu puse tūkstantmečio anksčiau kaimynas Ivanas Vasilijevičius apsimeta caru ir bando išvengti bėdos. Iš pradžių viskam vadovauja Miloslavskis, bet išgėręs netikrasis caras pasidaro valdingesnis ir panašesnis į valdovą. Šių dviejų asmenybių kontrastas sukelia dar daugiau juoko, nes kaimynas Ivanas pasižymi itin dideliu nuolankumu valdžios institucijoms ir nuolat grasina skųstis milicijai, purkštauja dėl „atitinkamų organų leidimo“ negavimo ir „antisovietinių bandymų“. Taip pat įdomu, kad filme dažnai sulaužoma ketvirtosios sienos taisyklė – personažai staiga ima kalbėti žiūrėdami į kamerą.
Aktorius, kuris vaidino ivanus vasilejivičius, Jurijus Jakovlevas, išgarsėjo Eldaro Riazanovo ir Leonido Gaidajaus komedijose, tačiau taip pat vaidino tokiose dramatiškose rolėse kaip Dostojevskio kunikaikštis Myškinas, savo klestėjimo laikais buvo pagrindinis Vaktangovo teatro aktorius, taigi rodydavosi ne tik kine, bet ir scenoje.
Žiūrėti filmą:
Galime pastebėti ir sulaužytas kai kurias laiko tęstinumo taisykles. Ivanas Rūstusis Šuriko bute pamato paveikslą, kuriame vaizduojama, kaip jis laiko rankose nužudytą savo sūnų ir tarsi neatpažįsta jame savęs. Arba iš paminėtos Puškino pjesės sužino, kad po jo valdys Borisas Godunovas, kurio karjera prasidėjo Ivano Rūsčiojo rūmuose. Miloslavskis caro laikais duoda Švedijos ambasadoriui tušinuką.