Sveiki, aš Dora, man 28-eri metai, gimiau nepriklausomoje Lietuvoje dveji metai po valstybės nepriklausomybės atkūrimo. Apie Sovietų Sąjungą girdėjau tik iš artimųjų pasakojimų ir skaičiau istorijos vadovėliuose. KaunoZinios.lt redakcijos pavedimu pamėginsiu pasižiūrėti senus tarybinius filmus, kuriuos neturėdami kito pasirinkimo žiūrėjo mūsų tėvai ir seneliai ir pasidalinsiu įspūdžiais su jumis.

Atsimenu labai šaltas žiemas su daug sniego, beveik kaip šį sausį ir vasarį, kai tyčia grįždama iš mokyklos lipdavau į pusnį ir klampodavau iki pat kelių, nes juk taip smagiau. Ir šaltus rytus atsimenu, kai namuose šeštą valandą laikydavosi plius keturiolika, plius penkiolika, ir būdavo beprotiškai sunku keltis iš lovos, palikti šiltus patalus. O mano senelis nešiodavo tokią rudą kailinę kepurę, kuri man atrodė kaip zuikio karūna. Aš ją mėgdavau užsimaukšlinti ant savo vaikiškos galvos ir pozuoti į tetos dešimto dešimtmečio fotoaparatą, kai nuotraukas galėdavai pamatyti tik jas išryškinęs.

Atsimenu ir plytinį močiutės devynaukštį su žydromis mažomis kvardratinėmis plokštelėmis, kuriomis dekoruodavo balkonus tais laikais, kai buvo statomas mano močiutės daugiabutis. Aš rinkdavau tas plokšteles ir taupydavau, kad po to galėčiau daryti sekretus. Jų būdavo pilna prikritę ant žemės po balkonais. Mano močiutės devynaukštis iki šios stovi kaip stovėjo tada, tik gerokai aptrupėjęs.

Šie laikai siekia penkioliką ar dvidešimt metų atgal, gal net šiek tiek daugiau. Filmas „Sėkmės džentelmenai“ iš dalies man visa tai priminė. Ir žiemos, ir kailinės kepurės, ir aukšti daugiabučiai su visais pilkos spalvos atspalviais (dabar jie jau turi kitą kontekstą), taip pat nepapasakojau ir apie autobusus, tokius sukriošėlius, kuriuose per visus tarpus pučia vėjas, ir vasarą, žinoma, smagu, tačiau ne tada, kai važiuoji į mokyklą, autobusas staiga sustoja vidury maršruto, nes, pasirodo, kažkas užšalo. Arba praleidi savo stotelę, nes langai taip apšerkšnija, kad nieko neįmanoma įžiūrėti.

Naivūs buvo mano vaikystės laikai ir šiek tiek naivus atrodo šitas filmas, pasirodęs 1971 metais. Mano tėvams tuomet buvo po šešiolika metų, o seneliai buvo tik pasiekę brandą. Iš šios dienos perspektyvos, žinodama mūsų istoriją, dar neseniai atšventusi Kovo 11-ąją, aš nesižaviu buvusiu režimu, tačiau mano tėvams tai buvo jaunystė, o mano seneliams branda, ir abu šie gyvenimo laikotarpiai turi savo žavesio, nepaisant sovietmečio ir komunistų režimo. Netgi vagys to meto filmuose vaizduojami kokie tai naivūs ir geri, galbūt šiek tiek nuskriausti gyvenimo.

Ir vis dėlto tai nereiškia, kad keturi pagrindiniai „Sėkmės džentelmenų“ personažai yra tiesiog veikėjai, nežinia kaip ir dėl ko ištraukti iš masofkės. Jie visi turi savo charakterius. Chmiras (vaidina Georgijus Vitsinas) su savo užkimusiu balsu ir dviprasmiška asmenybe, kuriai virpa širdis pagalvojus apie žmoną ir vaiką, tačiau net nesumirksėjęs gali apvogti savo bendražygius. Žvairys (vaidina Savelijus Kramarovas), šiek tiek bukas ir atžagarus, tačiau iš esmės nekaltos prigimties vagis, kuris svajoja kada nors susirasti padorų darbą.

Vasia (vaidina Radneris Muratovas), vienos iš tautų, tuomet priklaususios SSRS, atstovas, šnekantis rusiškai šiek tiek su akcentu, naivus ir geraširdis, atliekantis namų šeimininkės funkciją – vis verda valgyti, skalbia, prižiūri namus ir vis skundžiasi savo bendražygių nedorumu. Nuolat žada, kad tuoj eis ir pats save įduos milicijai. Matyt, štai kaip sovietiniais laikais žmonės matė kitų SSRS valstybių piliečius.

Ir galiausiai Jevgenijus Ivanovičius Troškinas (vaidina Jevgenijus Leonovas), kuris filme įsikūnija į du veikėjus – gerąjį, padorųjį, kultūringąjį vaikų darželio vedėją, gyvenantį su mama, ir negailestingą vagį ir žudiką, vadinamą docentu. Visko, ko jam reikėjo nedorėlio personažui, jis išmoko mokydamas vaikus vaidinti darželyje. Komiški atrodo tie epizodai, kai Jevgenijus Naujųjų metų išvakarėse moko vagis žaidimų arba ryte verčia juos užsiimti mankštele, būtent taip, kaip darydavo darželyje su vaikais. O tada kitą akimirką primerkia akį ir grėsmingai sudunda „nasrus jums perplėšiu“.

Visas siužetas paremtas lobio ieškojimu ir apgavyste, užsimaskavimu. Jis nėra sudėtingas ir veikėjai patiria ne tiek ir daug išbandymų: iš pradžių Jevgenijus, apsimetęs docentu, turi patekti į kalėjimą ir išgauti informaciją iš nusikaltėlių vadeivos bendražygių, bet kai jam nepavyksta, milicija jį įkalba „pabėgti“ su bendražygiais iš kalėjimo ir padėti jiems prisiminti, tai kur vis dėlto tas lobis; žinoma, ir tuomet jiems nepasiseka, visi netyčia nusigauna į tolimą miestelį, iš kurio, kita užduotis, reikia kaip nors grįžti į Maskvą; o Maskvoje jie visi bando atsekti lobio dingimo pėdsakus; ir tai jiems nepavyksta. Galiausiai pasiseka tuomet, kai jie mažiausiai to tikisi. Taigi nesėkmės yra siužeto variklis. Tuomet pasirodo tik dar ironiškiau, kad filmas vadinasi „Sėkmės džentelmenai“.

Nors, kaip minėjau, istorija nėra labai sudėtinga, vis dėlto ji turi pagrindinę mintį, kuri, mano manymu, iš vienos pusės, yra žavi ir romantiška, iš kitos pusės, gan moralizuojanti. Per filmo vidurį Žvairys nuliūsta, kam Jevgenijus pasakė jo vaikystės draugui, kad jis, Žvairys, yra vagis. Susigėdęs jis priekaištauja Jevgenijui. O šis išreiškia tokią mintį: tas tavo draugas dirba inžinieriumi, kas rytą eina į darbą, kas dieną leidžia laiką su žmona ir vaikais, kartais išeina atostogų; kaip nuobodu! o tu, Žvairy, esi vagis, tu esi sėkmės džentelmenas: „pavogei, išgėrei, kaliūzėn. Romantika!“ O vėliau Jevgenijus gan pamokančiu tonu aiškina savo draugams, kad reikia grįžti į dorybės kelią ir nustoti gyventi brudo gyvenimą. Metas viską pakeisti. Tiesą sakant, vagys man atrodo realistiškesni nei Jevgenijus Ivanovičius, nes šis yra gerokai idealizuojamas – per visą filmą netgi jo numatyti iš pažiūros blogi darbai yra surežisuoti taip, kad tik atrodytų blogi, o iš tikrųjų viskas atliekama labai sąžiningai. Jis tartum koks pavyzdys visuomenei.

„Sėkmės džentelmenai“ Sovietų Sąjungoje nepraėjo be cenzūros. Kaip galme matyti iš pagrindinio veikėjo charakterio, santvarkos idealas buvo beatodairiškai doras žmogus, o filmas apie vagis – tai nukrypimas nuo normos. Juk Sovietų Sąjungoje neegzistavo nei nusikaltimai, nei seksas, nei opozicija. Scenarijaus autoriai Georgas Danelia ir Viktorija Tokareva penkis kartus perrašinėjo tekstą, vis iš naujo kūrė siužetą ir charakterius. Galiausiai scenarijus buvo nusiųstas valdžios atstovams ir jie taip pat pridėjo kelis pataisymus dėl visuomenės gerovės ir moralinio auklėjimo. Buvo netgi suorganizuota bandomoji peržiūra, kurioje dalyvavo valdininkai iš Vidaus reikalų ministerijos. Šiems filmą sutikus teigiamai, kino juosta praėjo cenzūrą.

Rašoma, kad pačiam režisieriui Aleksandrui Serijui teko pasėdėti už spygliuotos vielos, taigi filme kaip gėlių puokštė sužydi nusikaltėlių žargonas. Taip pat rašoma, kad Serijus nemažai savo gyvenimiškos patirties kalėjime perkėlė į filmo scenas. Jei tai tiesa, kaliniai atrodo pernelyg laimingi visi gyvendami vienoje kameroje ir miegodami suglaudę užpakalius. Kita vertus, filmas nėra kalėjimo realijų drama, o kriminalinė komedija, kuriai būdingi auklėjimo elementai.

Patys rusai šiuo filmu labai didžiuojasi. Man patiko vieno apžvalgininko žodžiai, kad pasakojimas nėra trivialus. Jis nepainus, tačiau iššūkiai, iškilę personažams, sužadina mūsų norą pamatyti, o kas bus toliau. Aktoriai taip pat labai įsijautę į savo vaidmenis ir profesionalūs, pagarsėję visoje Sovietų Sąjungoje. Pavyzdžiui, Jevgenijus Leonovas netgi atsidūrė and Rusijos pašto ženklų ir buvo vadinamas vienu iš mylimiausių rusų aktorių. Įdomu tai, kad jo vaikų darželio vedėjo personažas vis dėlto buvo gerai jam pritaikytas, nes Leonovas dar įgarsino animacinius filmukus, įskaitant ir patį Mikę Pūkuotuką. Kritikai visuotinai pripažino, kad Leonovo apvalus sudėjimas, išraiškingos akys, platus ir atviras veidas ir lėti judesiai puikiai tiko komedijoms, nors jis gerai pasirodė ir tragiškuose vaidmenyse.

Tuo tarpu Savelijus Kramarovas po 42 sovietinių filmų atsidarius Geležinei uždangai karjerą pratęsė Holivude, kur ir baigė savo dienas. Kramarovas buvo žydas ir tai turėjo slėpti, o jo tėvas tapo stalinistinio valymo auka – išsiųstas aštuoneriems metams į Gulagą, taigi Kramarovas ilgą laiką buvo liaudies priešas ir iš pradžių jam sunkiai ėjosi susirasti darbą. Ir išvykus į Ameriką, nors tuo metu Kramarovas jau buvo tapęs žvaigžde, visi jo plakatai buvo nuimti nuo sienų ir jis išvadintas išdaviku, nes paliko Sovietų Sąjungą.

Žiūrėti filmą:

Taigi filmas mums vaizduoja naivius ir gerus veikėjus, kurie, pasirodo, buvo šiek tiek retušuoti ir pačios valdžios. Kaip žmogus, niekada negyvenęs Sovietų Sąjungoje, apie ją spręsdama tik iš šio filmo, turbūt manyčiau, kad ir senoji animacija buvo paremta tikrais įvykiais. Ir nors man iki šiol patinka senoji sovietinė animacija, atrodo, kad sovietai savo tautą matė kaip mažus vaikus, kuriuos sykis nuo sykio reikia paauklėti ir parodyti teisingą gyvenimo kelią. Filmo idėja, kad visi žmonės iš dalies yra geri ir naivūs, man būtų labai graži, jeigu ne ši neskani detalė.

Video rekomendacijos: