Jau didžiausia banalybe spėjo tapti Amerikoje prasidėjusios ir tuoj pat per pasaulį nuvilnijusios finansinės krizės palyginimas su Didžiąja ekonomine depresija, kilusia Jungtinėse Valstijose praeito amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje. Kokį poveikį artimiausiai ateičiai turės dar neįveikto finansinio kolapso pasekmės, nežino niekas. O aštuoniasdešimties metų senumo istorija mus moko, kad su bankų sukelta ekonomine griūtimi efektingiausiai gali kovoti tvirtą ranką turintis prezidentas su jam pavaldžiomis politinės galios struktūromis ir… gangsteriai, kurių organizacijos (paprasčiau kalbant, mafijos) struktūra nusikopijuota iš valstybės valdymo modelio.
Garsiausiu kriminaliniu filmu dažnai vadinamame „Krikštatėvyje“ (angl. The Godfather, 1972 m., rež. Francis Fordas Coppola) vieną geriausių savo vaidmenų suvaidinęs Marlonas Brando po premjeros sakė, jog jo suvaidintas mafijos vadovas yra „tik paprastas amerikietiško verslo atstovas, o jo veiksmai niekuo nesiskiria nuo „General Motors“ kovos prieš konkurentus“. Prieš keturis dešimtmečius tokia paralelė dar galėjo šokiruoti. Dabar ji jau netrukdo žvelgti kur kas giliau.
Žodžio „gangsteris“ Amerika iki Didžiosios ekonominė depresijos laikų nežinojo. Šis terminas gimė kartu su „Sausuoju įstatymu“, kuris, žinoma, neprivertė amerikiečius tapti abstinentais, o tik suvarė „ugninio vandens“ mėgėjus į pogrindinius barus, kuriuos alkoholiu aprūpinę apsukrūs vaikinai per trumpą laiką tapo turtingais ir įtakingais žmonėmis. Gangsteris anksti tapo ir bene svarbiausiu JAV kino personažu, visuomet buvęs narsuolio ir veiklaus žmogaus sinonimu. Žmonėms patiko ekrane matyti elegantiškai apsirengusius vyrukus, kurie visas problemas įpratę spręsti greitai ir efektingai: ten, kur nepadeda pinigai, svarų žodį taria tvirtas kumštis ar už žaibą greitesnė kulka. Netruko susiformuoti ir nauja amerikietiška mitologija, kurioje gangsteriui atiteko naujųjų laikų „svieto lygintojo“ ar Robino Hudo vardas.
Kadangi gangsteriai išdrįso mesti iššūkį valstybei ir plėšė visų finansinių bėdų šaltiniu laikomus bankus, jie tapo tikrais nacionaliniais didvyriais, apie kuriuos legendos buvo kuriamos dar jiems gyviems esant.
Pradėjo gangsterių paradą kine svarbiausia ano laikmečio persona kriminalinėje hierarchijoje garsusis Alas Capone, kurį FTB įkūrėjas J.Edgaras Hooveris buvo pavadinęs „Visuomenės priešu Nr. 1“. Toliau rikiuojasi ištisas legionas kriminalinio pasaulio „romantikų“ – Johnas Dillingeris, Žudiku kūdikio veidu pramintas George’as Nelsonas, Charlesas Arthuras, geriau žinomas kaip „Gražuolis“ Floydas, Lakis Lučianas, Bagsis Sigelas ir kitos ženklios „nematomojo fronto“ figūros, įskaitant ir nuožmiais kriminaliniais darbeliais pasižymėjusį lietuvį Alviną Karpį (tikr. Albinas Karpavičius) – visi jie tapo ne tik XX a. amerikietiškos kriminalinės mitologijos personažais, bet ir įspūdingų filmų herojais.
Perfrazuojant lietuvių kino klasiką Vytautą Žalakevičių, visuose šiuose filmuose „pasaulis priklauso vyrams“. Moterims tokiuose filmuose nuo seno tenka tik su kriminaline veikla visai nesusiję reikalai – sergėti namų židinį, auginti vaikus bei anūkus, būti pavyzdinga motina, seserimi, žmona.
Tokia situacija staiga ėmė keistis, kai 1970 –aisiais JAV ekranuose pasirodė filmas „Kruvinoji mamytė“ (angl., Bloody Mama). Režisierius Rogeris Cormanas papasakojo apie ketvirtojo dešimtmečio Amerikos bankus bei juvelyrines parduotuves plėšusią šeimyninę gaują, kuriai vadovavo energingoji Keitė Barker ir kurioje savo kriminalinę karjerą pradėjo Alvinas Karpis. Gimusi valstiečių šeimoje ir išauklėta griežtoje katalikiškoje dvasioje moteris vėliau be ją palikusio vyro viena augino keturis sūnus, su kuriais keliaudama po Ameriką įvykdė daug žiaurių nusikaltimų. Galiausiai 1935 m. sausį buvo nušauta FTB agentų.
Kriminalinės Amerikos istorijos specialistai teigia, kad iš tikrųjų Mamytės Barker (ją suvaidino Shelley Winters) tikroji biografija mažai panaši į parodytą filme. Yra nuomonė, kad jos tikrasis vaidmuo šeimyninėje gaujoje yra gerokai perdėtas ir pagražintas FTB vadovo J.E. Hoover įsakymu, kad nekiltų nepageidaujamas neigiamas rezonansas, dėl to, kad valstybiniai pareigūnai nušovė pagyvenusią moterį.
Kadangi gangsterius amerikiečių kine buvo įprasta romantizuoti, Rogeris Cormanas savo filme lieka ištikimas šiai tendencijai ir sugalvoja kruvinai mamytei savo veiklos pa(si)teisinimą. Vienoje filmo scenoje ji sako: „Mes gyvename pačioje laisviausioje šalyje. Bet jei neturi turtų, tai neturi ir laisvės. O aš noriu būti laisvesnė už visus!“
Rimtą pateisinimą savo kruvinai veiklai turi ir į kriminalinės veiklos kelią stojusios moterys, kurias galime pamatyti filme „Krikštamotė“ (orig. Bella Mafia, 1997 m.). Pagal Lyndos La Plante romaną sukurtoje dramoje veiksmas plėtojasi itališkos mafijos irštva nuo senų laikų tapusiame Palerme 1977 metais. Romantiška muzika, primenančią „Krikštatėvyje“ skambančius Nino Rotos motyvus prasidedanti „Krikštamotė“ siužeto ekspozicijoje plėtoja mafijos vadovo Lučiano sūnaus Maiklo ir jo mylimosios Sofijos romaną su amžinos meilės priesaika „Tik mirtis mus išskirs“. Netrukus Maiklą nužudo konkurentai, ir nuskamba kita tradicinė priesaika „Kraujas už kraują“ . Panašių keršto istorijų filmuose daug, tačiau „Krikštamotėje“, išžudžius beveik visus Lučiano klano vyrus, negailestingą karą priešams paskelbia moterys – mafijos krikštatėvio žmona Graciela (Vanessa Redgrave) ir Maiklo nuotaka Sofija (Nastassja Kinski). Vyrų vykdomas kriminalinis teisingumas įprastai būna staigus ir impulsyvus, ir toks karštakošiškumas dažnai išprovokuoja nenumatytas pasekmes. Moterų kerštas „Krikštamotėje“ kitoks: jos moka laukti tinkamo momento. Ilgai ir kantriai. Nes žino svarbią taisyklę „Kerštas – tai patiekalas, kurį reikia pateikti atvėsusį“.
Dar vieną moteriškos mafijos istoriją matome filme „Kokaino krikštamotė“ (angl. Cocaine Godmother, 2017 m.). Meksikietis režisierius Guillermo Navarro rado naują aspektą Kolumbijos mafijos temoje. Paprastai tai būna istorijos apie Pablą Escobarą bei jo kruvinus darbelius. Per trumpą laiką matėme net du biografinius filmus apie šį narkobaroną, vadintą Kokaino karaliumi. 1989-aisiais metais žurnalas „Forbes“ jo turtą įvertino 47 milijardais JAV dolerių. Pablo Escobaras pagrįstai vadinamas vienu žiauriausių XX a. nusikaltėlių pasaulyje. Žudydamas teisėjus, prokurorus ir žurnalistus, sprogdindamas keleivinius lėktuvus, siaubdamas policijos nuovadas ir bausdamas mirtimi įkaitus bei išdavikus jis tapo jaunimo ir neturtingų žmonių mylimu personažu, kurį spauda net praminė „lūšnynų Robinu Hudu“. Filme „Escobaras: Kruvinas rojus“ (2014 m., rež. Andrea Di Stefano) šį monstrą suvaidino Benicio Del Toro, o filme „Iš meilės Pablui“ (2017 m., rež. Fernando Leónas de Aranoa) – ne mažiau charizmatiškas Javieras Bardemas).
„Kokaino krikštamotę“ galima vadinti kita Pablo Escobaro medalio puse. Mat šiame filme pasakojama narkobaronienės Grizeldos Blanko istorija. Gimusi Kolumbijoje ir ilgai gyvenusi skurde Grizelda anksti susidūrė su tamsiąja žmonių gyvenimo puse. Nuo mažumės motinos buvo verčiama uždarbiauti prostitucija. Tada ir įvykdė pirmąją žmogžudystę – nušovė smurtautoją, atsisakiusį sumokėti už intymias paslaugas.
1972-aisiais Grizelda atvyko į Niujorką. Pradžioje vertėsi smulkiais nusikaltimais, kad išlaikytų vyrą ir vaikus – gamino suklastotus pasus kokaino kontrabandininkams ir galiausiai pati atsidūrė šio verslo viduje, kai kvaišalų platinimui imta naudotis moterų paslaugomis, mat taip gerokai sumažinamas pavojus įkliūti. Tačiau „mulės“ perspektyva Grizeldos nevilioja, ir ji pati imasi iniciatyvos – sugrįžta į Medeliną, susipažįsta su Escobaru ir sugalvoja naujus būdus gabenti kvaišalus, paslėptus merginų apatiniuose drabužiuose ar invalidų vežimėliuose. Grizelda pasiūlė ir narkokurjeriams bei smogikams vyrams didmiesčiuose naudotis motociklais – kur kas greitesne transporto priemone, negu automobiliai.
Nenuostabu, kad išradingosios Grizeldos kriminalinė verslo imperija augo kaip ant mielių, ir baigiantis aštuntajam dešimtmečiui ji jau buvo vienas įtakingiausių kriminalinių „autoritetų“ Floridos valstijoje. Kaip tik tada JAV policijos suvestinėse Majamyje į viršų ženkliai pakyla nusikalstamumo kreivė.
Pastarąjį dešimtmetį buvusi savo vyro Michaelo Douglaso šešėlyje aktorė Catherine Zeta-Jones buvo pasišventusi šeimai ir prieš kamerą pasirodydavo tik epizoduose, kad visai nepamirštų profesinių įgūdžių. Užtai „Kokaino krikštamotėje“ ji atsigriebia už visą „stagnacijos“ laiką – vaidina sodriai, emocingai ir net nesistengia atrodyti graži, kaip dera jos statusui priklausančioms Holivudo žvaigždėms.
Na, o Grizeldos karjera mažai kuo skyrėsi nuo kitų kriminalinių „autoritetų“ tradicinių gyvenimo etapų: skurdi vaikystė ir tada gimęs troškimas bet kokia kaina tapti turtingu, pasakiškus turtus atnešę nusikaltimai, prabanga ir valdžia. Bet už viską tenka sumokėti itin brangia kaina – sugriauta asmenine laime ir neišvengiamu atpildu. Grizelda, kurios sąžinę slėgė dešimtys žmogžudysčių už grotų praleido vos dešimtį metų. Simboliška, o gal net ironiška, kad lengvai išsisukusi nuo Temidės nuosprendžio Grizelda buvo nužudyta motociklu važiuojančių žudikų. Vieni tai pavadintu neišvengiama lemtimi, kiti pasamprotautų apie prakeikimą ir amžiams susigadintą karmą. O kai kas gali net prisiminti Šv. Raštą. Juk pasakyta: „Visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus“ (Mt 26, 52).