„Netflix“ platformoje pasirodė naujas Joe Mantellio režisuotas ir Ryano Murph’io prodiusuotas filmas „Vaikinai grupėje“ (The Boys in the Band). Ši ši juosta pasakoja apie tai apie tai, kad kiekvienas gyvas žmogus trokšta meilės, priėmimo ir supratimo, kaip svarbu yra mokėti mylėti save gerąja šio žodžio prasme, kaip lengva tai pasakyti, bet sunku padaryti, apie tai, kaip neapykanta sau žaloja ne tik mus pačius, tačiau ir aplinkinius.

Šiame trumpame įžanginiame filmo aprašyme nė karto nepaminėjau žodžių homoseksualai ar LGBT bendruomenė, nors kalbant konkrečiau šis filmas ir yra būtent apie LGBT bendruomenės narius. Pasirinkau kitokį apibūdinimą, nes pirmiausiai filmas kalba apie mūsų visuomenėje išsikerojusį skaudulį – neapykantą tiems, kurių nesuprantame, ir dėl šios neapykantos egzistuojančią baimę būti savimi. Nes smerkiame pirmiausiai tada, kai patys bijome būti pasmerkti.

Istorija prasideda išties linksma gaidele. Trumpai pristatomi visi devyni filmo herojai. Dauguma jų yra bent per trisdešimtetį perkopę gėjai, kurių grožis jau pradeda blukti, vakarėliai ir festivaliai grimzta į praeitį. Vis dėlto jie ruošiasi eiti į vieno draugo gimtadienį, vyksiantį kito draugo namuose. 1968 metai Niujorke. Tai turi būti gėjų vakarėlis ir visi pasirodo linksmai nusiteikę su dovanomis ir vaišėmis. Pagrindinis veikėjas – gimtadienio organizatorius Michaelis (Jim Parsons) – pasitinka pirmąjį svečią Donaldą (Matt Bomer). Abu jie turi asmeninių problemų. Michaelis išgyvena nerimą dėl senėjimo ir supranta, kad senasis gyvenimo būdas jam nebetinka, o Donaldas lankosi pas psichiatrą ir geria raminamuosius. Tai leidžia mums suprasti, kad kaip ir realiame gyvenime visos šventės turi savo užkulisius, tačiau vis dar nesuprantame bėdos masto.

Pradžia, kai ekrane vienas po kito pasirodo į gimtadienį keliaujantys draugai, turbūt yra viena iš kinematografiškiausių visoje juostoje, nes didžiausią filmo dalį sudaro dialogai, kurie iš pražių apsunkina filmo žiūrėjimą ir sukelia kinematografiškų detalių alkį, kartais veiksmą paverčia perdėm teatrališku, kalbėjimo manierai labiau primenant sceninį pastatymą, o ne ekranizaciją. Tačiau vėliau žiūrint filmą suprantama, kad teatrališkumas yra viena iš personažų būdo savybių, nors tai toli gražu nėra savybė, nusakanti tikrąjį jų būdą. Vėliau išaiškėja, kad už teatrališkos savęs pateikimo manieros slypi tikri jausmai ir emocinės žaizdos.

Kadangi dialogai atlieka tokį svarbų vaidmenį, verta apie juos dar užsiminti. Iš tikrųjų dauguma yra rimti ir intelektualūs arba jeigu nerimti, tai intelektualūs. Vienintelis asmuo, kuris nepasižymi intelektualumu, yra jubiliatui pasamdytas „kaubojus“ (Charlie Carver) – vyras, parsiduodantis už pinigus. Nors, galima sakyti, šis veikėjas yra pats kvailiausias iš visų ir karčiai kitų už tai smerkiamas, jis taip pat yra mažiausiai sužalotas gyvenimo. Kuo toliau, tuo dialogai darosi vis rimtesni ir tuo daugiau filmo veikėjai parodo dar nesugijusių randų.

Nuotaika pasikeičia ir įvykiai pasisuka kita linkme vakarėlyje pasirodžius Michaelio senam kambario draugui Alanui (Brian Hutchison). Alanas nuo seno pagarsėjęs kaip itin konservatyvių pažiūrų heteroseksualus vyras, nepripažįstantis homoseksualų ir laikantis juos nenormaliais. Pokalbio su Michaeliu metu Alanas šlykščiai išvadina jo draugus ir dar kartą pareiškia apie savo neapykantą gėjams. Tai pasirodo kaip akstinas, sukėlęs grandininę reakciją. Michaelis vėl po ilgokai trukusios abstinencijos išmaukia stiklinę gryno spirito ir prasideda šou. Staiga jis pasidaro labai agresyvus visų atžvilgiu, juos žemina, peikia, pravardžiuoja, priverčia žaisti emociškai sudėtingą žaidimą, kurio metu dauguma personažų parodo savo tikrąjį veidą ir tikruosius jausmus, paslėptus po teatrališkumo kauke. Ir mes pamatome, kad jie vis dėlto nėra tokie pasitikintys savimi, drąsūs, įžūlūs, veikiau paprasti žmonės, kurie trokšta būti mylimi ir patys mylėti, tačiau daug kartų pasmerkti, pašiepti, nesuprasti, pasiklydę santykių labirintuose, savo jausmuose, turėję priimti sudėtingus sprendimus ir rinktis, ar nori gyventi pagal kitus, ar būti savimi.

Išaiškėja, kad paties Michaelio būta tokio agresyvaus, nes net jo šeima jo niekados nesuprato, kad jis gėdijosi savo seksualinės pakraipos ir ilgą laiką jos nenorėjo pripažinti. Galiausiai Alano priešiškumas paspaudė lemiamą mygtuką ir Michaelis neapykantą sau pradėjo projektuoti į kitus, taip juos įskaudindamas.

„Vaikinai grupėje“ yra 1968 metų Brodbėjaus pastatymo adaptacija. Gal todėl dialogai man ir pasirodė tokie teatrališki – jie atsirado teatre. Vėliau 1970-tais metais Williamas Friedrikas pagal šią pjėsę pastatė ir filmą, o 2020-ųjų versija yra jau antroji. Vis dėlto surinkta nepaprasta aktorių virtinė: Jimas Parsonsas, pagarsėjęs per serialą „Didžiojo sprogimo teorija“, Zachary Quinto iš „Žvaigždžių karų“, Mattas Bomeris, Andrew Rannellsas ir kiti. Visi neslepia, kad yra gėjai, ir pasirinkimas gėjų vaidmenis duoti patiems gėjams vis dar yra neįprastas – režisieriai tokiems vaidmenims renkasi heteroseksualus, kad ir kaip bebūtų keista. Vis dėlto nors ir galime veikėjus sudėti po „gėjaus“ apibrėžimu, tačiau visi jie yra be galo skirtingi – nuo vyriškų vedusių biseksualų iki moteriškų manierų homoseksualų. Visi jie tartum atstovauja kokį nors archetipą, taip kiekvieną asmenį paverčiant kokios nors grupės atstovu. Vis dėlto kai kurie apžvalgininkai teigia, kad perdėm bendrinės detalės, būdingos apskritai gėjams, o ne konkrečiam asmeniui ar veikėjui, atima iš filmo dalį tikroviškumo – šiek tiek pritrūksta įspūdžio, kad tokie žmonės iš tikrųjų galėjo gyventi ir turėti savo istoriją.

Brodvėjaus miuziklas buvo pastatytas gėjų laisvėjimo judėjimo metu septinto dešimtmečio pabaigoje, tačiau istorija aktuali ir dabar. Nedideliame Niujorko bute vykstantis veiksmas mums parodo kitą veiksmą, vykstantį plačiojoje visuomenėje, ir kokius padarinius jis gali sukelti, jei visuomenės nariai nebus pakankamai sąmoningi.

Video rekomendacijos:

Naujienos iš interneto