Ilgai laukta Paryžiuje gyvenančios lietuvių režisierės Alantės Kavaitės romantinė drama „Sangailės vasara“ (angl. The summer of Sangaile“), tai juosta, apkeliavusi tarptautinius festivalius, pačios režisierės ir scenarijaus autorės įvardinta kaip „impresionistinė pasaka apie šviesią paauglystę“, nepalikusi abejingų nei kino kritikų, nei filmo žiūrovų. Tiesa, „Kino pavasario“ seansą praleidę kino mėgėjai, perspektyvių jaunų aktorių pasirodymais, J. Kairio akrobatiniais triukais bei užburiančiu Lietuvos gamtovaizdžiu galės pasidžiaugti tik vasaros pabaigoje, mat tada planuojama filmą pradėti rodyti visuose kino teatruose.

„Sangailės vasara“ švelni ir jautriai pavykusi dviejų merginų istorija. Gal ir nesyk matytus pilkos pelytės ir ekspresyvios svajoklės charakterius įkūnijusios Julija Steponaitytė ir Aistė Diržiūtė pasirodė nepriekaištingai. Jaunoms aktorėms pavyko natūraliai, nuoširdžiai bei su itin savitu žavesiu atvaizduoti jaunų asmenybių virsmą. Sangailė – pasiturinčioje šeimoje augusi mergina, gyvenime atrodo turinti visas galimybės daryti tai, ko tik užsigeistų, tačiau sustingusi baimių ir nuoskaudų spąstuose. Austė savo ruožtu atrodo visiška Sangailės priešingybė, spalvinga tiek išore, tiek savo vidumi, gyvenimą semia pilnomis saujomis. Susitikusios aviacijos šventėje merginos užmezga jausmingus santykius, kurių eigoje atranda intymumą, meilę, nusivylimą, tačiau svarbiausia – drąsos ne tik atsiverti ir tapti pažeidžiamu, bet ir siekti savo svajonių.

Kino filmo „Sangailės vasara“ kadras

Istorija pasakoja apie žmogaus gyvenimo tarpsnį, kurio metu, kiekvienas turi nenumaldomą troškimą skristi ir didžiulį aplinkinių spaudimą nusileisti ant žemės. Kai kiekviena meilė atrodo pati tikriausia ir amžina, o kiekviena išdavystė mirtinai skausminga ir žlugdanti. Kai gyvenimą jauti kiekviena savo sielos dalele ir ne tik jūra iki kelių, bet ir visas pasaulis po kojomis. O kartais, kaip rodoma filme, pasaulis gali suktis apie vieną vienintelę asmenybę, širdyje užslėptą troškimą ar spengiančiu riksmu besiveržiančią baimę.

Kino filmo „Sangailės vasara“ kadras

Visas laisvas kino salės vietas užpildžiusių žiūrovų gretose – vienas kitas filmo eigoje ne kartą nejaukiai susigūžė. Kodėl? Nes režisierės pasirinkti personažai nebuvo standartinė romantinio filmo pora. Filme itin atvirai, tačiau labai organiškai vaizduojama intymi dviejų merginų meilės istorija. Labiausiai toje istorijoje žavi gėdos, stereotipų, post-sovietinių susivaržymų nebuvimas, vėl gi pabrėžiant daugumai pamirštą laisvės, nerūpestingumo skonį.

Kino filmo „Sangailės vasara“ kadras

Būtent Sangailės aukščio baimės bei didžiulės svajonės skristi priešprieša tampa ryškiausia filmo metafora. Paauglio asmenybės tapsmas leidžia pavaizduoti kiekvieno žmogaus asmeninę kovą tarp to, kuo manaisi esąs ir to, kuo aplinkiniai tikisi, jog tapsi. Nors režisierė filmą įvardino kaip šviesų, reikia pripažinti, jog jis nestokoja ir tamsesnių žmogaus gyvenimo atspalvių. Socialinę reikšmę bei prasmę filme įgyja Sangailės polinkis save žaloti, tačiau neabejotinai svarbesniu bei simboliniu tampa merginos pasiryžimas savo žaizdas parodyti Austei. Juosta – poetiškai dramatiška bei tyrai romantiška išsilaisvinimo istorija.

Nebylių dialogų, nutylėtų jausmų bei intymių scenų fone iškyla įstabus lietuviškas gamtovaizdis. Ta vasariška miško žalumą, virš vandens kylančiame rūke besileidžianti saulė, vėjyje besiplaikstančios pievos tampa ekspresyviu bei lygiaverčiu filmo veikėju, dažnai pasakančiu daugiau nei pačių personažų žodžiai.

Šis filmas – tarsi jausmas, kai šiltą vasaros vakarą susispaudęs sename „merse“,  nuleistais langais, vėsia gaiva kvepiančiu pušynu važiuoji prie ežero. Kai iškišęs ranką pro langą, besiklausydamas mėgstamos melodijos, gaudai vakarinį vėją ir suvoki, jog ta buitiškai paprasta akimirka kažkodėl yra tobuliausia, niekada nebepasikartosianti ir tokia, kurioje tiesiog būti,  yra visa širdimi gera. Už laikotarpį, kai kiekvienas be išimties tikėjome, jog dar turime sparnus!

Video rekomendacijos:

Naujienos iš interneto