Iš daugelio sporto rūšių filmų kūrėjai ypatingai išskiria boksą. Turbūt, todėl, kad pusnuogis žmogus ringe labiausiai panašus į antikinį titaną, kuriam kiekviena kova reiškia arba dar vieną pergalę arba triuškinamą pralaimėjimą, po kurio galima atsitiesti nebent per stebuklą.
Bokso ringas idealiai tinka istorijoms apie tikrus bei scenaristų išgalvotus sporto didvyrius. Bet ne mažiau įdomu būna tais atvejais, kai virvėmis aptverta pakyla įaudrintų sirgalių jūroje asocijuojasi su gladiatorių kautynių arena ar tampa paties gyvenimo metafora.
Iš klasikinių filmų gerai žinome, kad bokso ringas yra ne tik kalvė, kurioje grūdinami charakteriai. Vyresnės kartos žiūrovai dar prisimena senas dramas, kuriuose į sportinį olimpą iškilę herojai gaudavo nokautuojantį finalinį smūgį ne atviroje kovoje, bet tapdavo užkulisinių machinacijų aukomis. Tokie vaidmenys papuošė Williamo Holdeno („Auksinis berniukas“, 1939 m.), Kirko Douglaso („Čempionas“, 1949 m.), Anthony Quinno („Rekviem sunkiasvoriui“, 1962 m.) filmografijas.
Naujaisiais laikais panašius herojus vaidino Robertas De Niro, Sylvesteris Stallone, Willas Smithas, Russellas Crowe, Markas Wahlbergas, Jake‘as Gyllenhaalas ir kiti garsūs aktoriai. O boksininkų galeriją kine beveik kasmet papildo dar bent vienas „kietas vyrukas“.
„ROKIS“ (Rocky)
Būtent šis filmas pradėjo visiškai naują etapą Sylvesterio Stallone‘s biografijoje. Iki jo jaunas aktorius vaidino vien nereikšmingus epizodus, o debiutavo suvis pornografiniame filme „Kitės ir Stiudo vakarėlis” (1970 m.), po kurio jam ilgam prilipo „Itališko eržilo“ pravardė. Su tokiu pradiniu bagažu galvoti apie rimtą karjerą buvo sunku, tačiau kaip tik tada ambicingas jaunuolis ryžosi realizuoti svarbiausią amerikietišką priesaką „Sukurk save pats“. Jis kelioms savaitėms užsibarikadavo savo kambarėlyje ir parašė scenarijų apie jauną boksininką, kuriam ilgai nesisekė, bet pagaliau nenuspėjamoje gyvenimo ruletėje iškrito laimingas skaičius.
Susilaukęs net 10 nominacijų „Oskarui“ ir pripažintas geriausiu 1976 metų filmu „Rokis“ (rež. Johnas G.Avildsenas) pasakoja apie italų emigrantų palikuonį Rokį Balboa. Vakarais jis kaunasi vieno Filadelfijos sporto klubo ringe, kur už pergalę gauna keturias dešimtis dolerių. Netekęs šio uždarbio vaikinas kurį laiką dirba „skolų išmušinėtoju”, bet greitai gauna šansą sugrįžti į ringą. Mat visai prieš pat lemiamas bokso rungtynes svarbiausias juodaodžio čempiono Apolo Krydo konkurentas gavo traumą. Rokis supranta, kad tokios progos praleisti negalima.
Nors geriausio aktoriaus „Oskarą“ tąsyk gavo kitas aktorius, S.Stallone buvo pavadintas ir „didžiausiu atradimu“, ir net „naujuoju Marlonu Brando“. Vėliau buvo sukurti dar penki filmo tęsiniai (1979, 1982, 1985, 1990 ir 2006 m.), o filme „Krydas: Gimęs kovoti“ (2015 m.) Rokis tapo treneriu.
„ĮSIUTĘS BULIUS“ (Raging Bull)
Bronkso buliumi pramintas vidutinio svorio bokso čempionas Jake‘as LaMotta buvo tikra Amerikos sporto legenda (jis mirė 2017 m. rugsėjo devynioliktąją). Ūmaus temperamento bokso čempionas išgyveno ne tik svaiginantį pergalių triumfą, bet ir gerokai ilgiau trukusį autsaiderio kartėlį.
Šį filmą reiklūs kritikai pripažino geriausiu devintojo dešimtmečio filmu, o JAV Meno ir mokslo akademijos nariai apdovanojo dviem „Oskarais“. „Įsiutusį bulių“ galima būtų drąsiai vadinti vienos karjeros istorija, tačiau žinomo boksininko Jake‘o LaMottos gyvenimą režisierius Martinas Scorsese pavertė talpia žmogiškosios egzistencijos metafora. Norėdamas dar labiau pabrėžti siužeto autentiškumą, režisierius nufilmavo „Įsiutusį bulių“ nespalvotoje juostoje, tik retsykiais įterpdamas spalvotus kadrus.
Bokso legenda Jake‘as LaMotta penktajame praeito amžiaus dešimtmetyje kovojo vidutinio svorio kategorijoje. Nesuvaldomas ir skandalingas būdas visą gyvenimą buvo didžiausias boksininko priešas, pridaręs jam nemažai rūpesčių tiek asmeniniame gyvenime, tiek bokso ringe. LaMotta amžinai įsiveldavo į muštynes ir skandalus dėl smulkmenų, keldamas pavydo scenas, o kartais net paleisdamas į darbą kumščius, nes liguistai pavyduliavo dėl savo gražuolės žmonos.
Filmo veiksmas vyksta 20 metų, per kuriuos matome boksininko pakilimus ir nuosmukius, svorio bei išvaizdos pokyčius.
„BOKSININKAS“ (The Boxer)
Vienas geriausių Didžiosios Britanijos aktorių Danielis Day-Lewisas pernai po filmo „Nematomas siūlas“ premjeros pareiškė norįs iš kino pasitraukti. Jei iš tikrųjų taip atsitiktų, pasaulinis kinas patirtų milžinišką nuostolį. Nes šiuolaikinį kiną jau nebeįmanoma įsivaizduoti be aktoriaus fenomenalaus persikūnijimo į labai skirtingus, bet visada ryškius personažus filmuose „Nekaltybės amžius“, „Niujorko gaujos“, „Bus kraujo“ ar „Linkolnas“.
Tikru aktoriaus sėkmės talismanu jam buvo tapęs airių režisierius Jimas Sheridanas, kurio filmuose „Mano kairioji koja“ (1989 m.) ir „Vardan tėvo“ (1993 m.) Danielis Day-Lewisas susilaukė visuotinės šlovės. Ypač „Mano kairioji koja“ – jaudinanti drama apie Kristį Brauną, kuris dėl smegenų paralyžiaus valdo tik vieną koją, kuria užrašė savo gyvenimo istoriją. Už šį vaidmenį aktorius pelnė savo pirmąjį „Oskarą“
„Boksininkas“ (1997 m.) yra trečiasis Jimo Sheridano ir Danielio Day-Lewiso filmas airiška tematika. Jo herojus Donis Flynas, už priklausymą teroristinei Airių revoliucinei armijai (IRA) kalėjime praleidęs beveik keturiolika metų, išėjo į laisvę ir iš karto atsidūrė buvusių bendražygių nemalonėje už tai, kad dabar nori kovoti su amžinais priešais anglais ne su ginklu rankose, o tik bokso ringe. Tačiau tarp dviejų ugnių atsidūrusiam Doniui nepavyks išlikti tik beaistriu įsisenėjusios politinės nesantaikos stebėtoju.
Ruošdamasis vaidmeniui Danielis Day-Lewisas trejus metus boksavosi, prižiūrimas buvusio boksininko Barry‘io McGuigano (dabar jis yra populiarus britų salyne bokso komentatorius), kuris pasibaigus ilgam treniruočių sezonui, pasakė, kad jo auklėtinis dabar yra tokios puikios sportinės formos, kad pilnai galėtų kautis ringe su savo svorio kategorijos profesionalais.
„URAGANAS“ (The Hurricane)
Tai realiais faktais pagrįsta dramatiška istorija apie juodaodį boksininką Rubiną Carterį (Denzelas Washingtonas), pramintą Uraganu. 1963 metais gruodžio 20 dieną jis jau pirmajame raunde nokautavo vidutinio svorio čempioną. Tačiau stulbinanti sportinė karjera greitai baigėsi ir kelią link vidutinio svorio kategorijos pasaulio čempiono titulo užkirto kaltinimai žmogžudyste. Mažame Nju Džersio valstijos miestelio bare buvo nužudyti du vyrai ir moteris. Policija tuomet suėmė Karterį ir jo draugą Johną Artisą, kurie neva su ginklais rankose buvo pastebėti nusikaltimo vietoje. Po apklausos ir patikrinimo melo detektoriumi abu buvo paleisti, tačiau po kurio laiko teisme visgi buvo pripažinti kaltais ir nuteisti iki gyvos galvos. Tik per stebuklą abu išvengė mirties nuosprendžio elektros kėdėje. Daug kam šis teismo procesas iš karto sukėlė abejonių – buvo net kalbama, kad nuosprendis yra akivaizdžiai rasistinio pobūdžio. Per Ameriką nuvilnijo pasipiktinimo protestų ir demonstracijų bangos. Draugai pradėjo daug metų trukusią kovą, nors pakeisti verdiktą, atrodo, nebuvo jokių galimybių. Carterį tuomet gynė jo garsus kolega Muhammadas Ali, o ne mažiau garsus bardas Bobas Dylanas net sukūrė plačiai žinomą baladę „Uraganas“.
Tikroji tiesa paaiškėjo vėliau, tačiau už grotų Carteris praleido net dvidešimt metų. Apie šį dramatišką likimą ir pasakoja 1999 metais sukurtas režisieriaus Normano Jewisono filmas, kurio pagrindą sudaro paties Rubino Carterio autobiografija „Šešioliktas raundas“ (The 16th Round) ir Samo Chaitono bei Terry Swintono knyga „Lazarus ir Uraganas“ (Lazarus and the Hurricane).
Aktorius Denzelas Washingtonas buvo apdovanotas „Auksiniu gaubliu“ ir Berlyno kino festivalio prizu.
„ALI“ (Ali)
Tai biografinis pasakojimas apie sunkaus svorio boksininką Kasijų Klėjų. Būdamas afroamerikietis jis priėmė musulmonų tikėjimą, pasivadino Muhammadu Ali, aktyviai dalyvavo politiniame judėjime „Islamo tauta“ ir tapo vienu garsiausiu XX amžiaus sportininku. Pirmą kartą pasaulio čempionu Ali tapo 1964 metais vasarį, kai būdamas vos 22-iejų, nugalėjo ringe Sonį Pistoną. Šis įvykis filmo autoriams tapo atskaitos tašku. O finaliniu filmo ir čempiono gyvenimo akcentu pasirinktas dar vienas pergalingas mūšis ringe: 1974 metais Zaire Ali susigražino pasaulio čempiono titulą, kuris iš jo buvo atimtas už atsisakymą dalyvauti Vietnamo kare.
Geriausius savo gyvenimo metus, būdamas geriausios sportinės formos boksininkas buvo priverstas leisti ne ringe, o teismo salėse ir nesibaigiančiuose juridiniuose tyrimuose. Nuo jo tada nusisuko artimiausi draugai, apleido tikėjimo broliai, o Bokso asociacija atėmė licenciją. Tačiau boksininkas nepalūžo ir galiausiai laimėjo bylą JAV Aukščiausiame teisme. O būdamas 32-iejų Zaire nokautavo pavojingą priešininką George’ą Foremaną.
Režisierius Мichaelas Маnnas 2001 metais sukurtoje biografinėje dramoje pagrindinį vaidmenį patikėjo populiariam aktoriui Willui Smith’ui. Bokso kovos ringe nufilmuotos taip pat virtuoziškai, kaip ir „Įsiutusiame buliuje“, o Willas Smith’as pasistengė, kad žiūrovai suprastų, kodėl apie jo herojaus boksavimo stilių buvo sakoma: „Jis skraido kaip drugelis, bet gelia kaip bitė“.
„MERGINA, VERTA MILIJONO“ (Million Dollar Baby)
2005 metais šis filmas tapo reikšmingiausiu „Oskarų“ ceremonijos favoritu. Nors statulėlių skaičiumi jį aplenkė Martino Scorsesės „Aviatorius“, „Mergina, verta milijono“ buvo pripažinta geriausiu metų filmu, laimėjo „Oskarus“ už režisūrą, pagrindinį moters vaidmenį (Hilary Swank) ir geriausią antro plano vyrišką vaidmenį (Morganas Freemanas).
Filmą režisavęs Clintas Eastwoodas vaidina profesionalų trenerį Frenkį Daną, visą gyvenimą mokiusį savo globotinius siekti pergalės bet kokia kaina. Tačiau prieš likimą savo dvikovą pats Frenkas seniai pralaimėjo. Dabar jis gali pasikliauti tik senu draugu Skrepu, padedančiu jam išlaikyti kuklią bokso salę. Kartą čia atėjo mergina Megė, pasiryžusi tapti profesionalia boksininke. Ir Megei, ir Frenkui tai yra puiki (gal net paskutinė) galimybė atsitiesti.
Nors didelės filmo dalies veiksmas rutuliuojasi treniruočių salėje ir ringe, autoriams boksas tėra tik profesija, suteikianti galimybę siekti užsibrėžto tikslo ir kai ką labai svarbaus gyvenime suvokti. Įdomiausias ir vertingiausias pamokas herojai įsisavina visai ne ringe. Ir jos su sportu nesusijusios.
Režisierius labiau akcentuoja atgailos, atpirkimo ir, anot Antoine’o de Saint-Exupéry, atsakomybės už tuos, kuriuos prisijaukiname temas. Daugumą kino kūrėjų sportinės tematikos filmuose labiausiai žavi stulbinančios karjeros etapai, fanatiškas pasišventimas ir ryžtas, kurie anksčiau ar vėliau būtinai atves į spindinčias pergalių viršūnes. Clintas Eastwoodas renkasi kitą kelią. Jis dar prie starto linijos galvoja apie kainą, kurią teks sumokėti už svaiginantį sėkmės skonį. Juk pasakyta: „Kuo aukščiau pakilsi, tuo skaudesnis bus kritimas“.
„PAKILĘS IŠ PELENŲ“ (Cinderella Man)
Šio filmo buvo ilgai laukiama, o tuoj po premjeros Venecijos kino festivalyje jis žurnalistų lengvabūdiškai buvo pavadintas antruoju „Rokiu”. Bet tai mažų mažiausiai nekorektiška. Sylvestro Sttalone‘s „Rokis“, kalbant pačių boksininkų terminologija – visai kita svorio kategorija.
Jeigu taip jau knieti režisieriaus Rono Howardo filmą su kuo nors sugretinti, tai geresnio „kompaniono“ už Martino Scorsese‘s „Įsiutusį bulių“ tikrai nerasime. Abu šiuos filmus galima drąsiai vadinti vienos karjeros istorijomis, tačiau abiejuose matome autorių pastangas konkrečiai biografijai suteikti universalių bruožų.
Džimo Bredoko (Russellas Crowe) vargų ir džiaugsmų epopėja sutapo su praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje Ameriką sukrėtusios didžiosios ekonominės depresijos siaubais. Tada Džimas buvo daug žadantis boksininkas, tačiau po virtinės apmaudžių pralaimėjimų jam teko atsisakyti sportininko karjeros ir imtis pačių sunkiausių darbų, kad žmona ir vaikai nemirtų badu. Tačiau netgi juodžiausios nevilties akivaizdoje svajonė grįžti į ringą ir nugalėti išsipildo. Atsitiktinumo dėka Bredokui suteikiama galimybė stoti į kovą su gerokai už jį sunkesniu pasaulio vicečempionu. Atrodo, jog šio susirėmimo baigtis nulemta iš anksto, tačiau, didžiulei visų nuostabai, Džimas nugali trečiame raunde.
Taip paprastas vaikinas tapo idealu tiems, kurie tada taip pat neprarado vilties išsikapanoti iš skurdo. Todėl nesunku suprasti, kokiu svarbiu nacionalinės reikšmės įvykiu tapo lemtinga Džimo Bredoko dvikova su sunkiasvoriu pasaulio čempionu Maksas Baeriu – jokių kompromisų nepripažįstančiu bokso gladiatoriumi, užmušusiu ringe du savo priešininkus. Ši penkiolikos raundų kova įrašyta į didžiausių Amerikos pergalių knygą.
„KOVOTOJAS“ (The Fighter)
„Kovotojo“ (2010 m., rež. Davidas O. Russellas) pradžioje regime lakonišką užrašą „Sukurta pagal tikrus įvykius“. Dažnai ši frazė tėra nedaug ką reiškiantis priminimas, kad filmo istorija paimta iš gyvenimo, o ne scenaristų sugalvota. Filmo autoriai stengiasi iki smulkmenų būti ištikimi tikram gyvenimui, todėl dažnai imituoja dokumentinius kadrus arba naudojasi TV filmavimo galimybėmis. Žiūrovams suteikiama galimybė pamatyti treniruotes ir pačius bokso mačus iš labai arti. Įspūdis toks, kad, regis, net prakaito kvapą jauti.
Turbūt, geriausią savo pastangų įvertinimą filmo autoriai išgirdo visai ne iš kino kritikų, o iš paties pagrindinio herojaus. Tikrasis boksininkas Micky Wardas, pasižiūrėjęs filmą, liko sužavėtas. „Man labai patiko filmas. Markas Wahlbergas ir Christianas Bale‘as atliko milžinišką darbą. Didžiuojuosi jų sukurtais vaidmenimis“.
Filmo centre – du netikri broliai, tiesiog pamišę dėl bokso. Vyresnysis Dicky Eklundas (šis vaidmuo pradžioje buvo pasiūlytas Bradui Pittui, bet jam atsisakius atiteko Ch. Bale‘ui) galėjo tapti Amerikos čempionu, jei ne kai kurios ekscentriško charakterio savybės ir polinkis kvaišalams. Dabar visas nerealizuotas ambicijas ir savo meistriškumą Dicky stengiasi perduoti Micky‘iui. O šis taip pat turi savitą požiūrį į savo profesiją. Net kviesdamas patikusią merginą į pirmą pasimatymą Micky dėsto jai savo taktines gudrybes: „Jeigu tu smūgiuoji man, aš smūgiuoju tau – tai ne boksas, o peštynės. Bokse, kaip ir šachmatuose, smūgius reikia rinktis atsakingai“.
Deja, pirmieji savarankiški žingsniai ringe baigiasi visai ne pergalingais gongais, o rimtomis traumomis. Silpnesnių kinkų vyrukui tokio šalto dušo pilnai užtektų, kad jis pakeistų profesiją ir pasirinktų lengvesnį kelią į sėkmę. Bet Micky – ne iš kelmo spirtas. Ko jau ko, o užsispyrimo jam tikrai netrūksta. O be šios charakterio savybės sporte tikrai nieko pasiekti neįmanoma.
„KIRTIS DEŠINE“ (Southpaw)
Jaudinanti režisieriaus Antoine‘o Fuqua sportinė drama „Kirtis dešine“ (2015 m.), iki šiol šmėžuojanti daugelyje kino svetainių topų, turbūt nereikalauja išsamaus pristatymo. Istorija, pasakojanti apie talentingo boksininko Bilio Houpo gyvenimą, yra viena geriausių per pastarąjį penkmetį. Nuostabus vyras, tėvas ir nenugalimas kovotojas, gyvena laimingą gyvenimą, pilną prabangos. Kasdien rizikuojantis sveikata ir gyvybe, Bilis ryžtasi baigti savo karjerą. Jis pasiekė didelių profesinių aukštumų, iškovojo čempiono titulą ir dabar galėtų ramiai pasitraukti. Tačiau, kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi… Netikėtai Bilio šeimyninis gyvenimas sugriūva lyg kortų namelis. Vieno pokylio metu susišaudyme žuvus jo žmonai, Bilis netenka gyvenimo prasmės. Paskendęs savo skausme, vyras ima malšinti depresiją alkoholyje, o tai tuoj pat paveikia ir jo sportinius pasiekimus – Bilis vieną po kitos pralaimi kovas, netenka visų santaupų, o galiausiai, budrūs socialinių tarnybų darbuotojai iš jo atimama mylimą dukrą. Kad ją susigrąžintų, vyras privalo įrodyti, kad sugebės mergaitę auginti vienas ir kad suteiks savo dukrai vaikystę, kurios pats neturėjo. Vienintelė išeitis – grįžti į ringą, kad visi pamatytų, jog sugebi nepalūžti net tada, kai skaudūs smūgiai byra iš visų pusių.
Įstabi Jake’o Gyllenhaalo vaidyba ir puikiai treniruotas aktoriaus kūnas sužavėjo visus filmą mačiusius, o puikus pastatymas atnešė daugybę nominacijų, vertinamų kino industrijoje.
„KRYDAS. GIMĘS KOVOTI“ (Creed)
Panašu, kad populiarių Holivudo filmo tęsiniai tapo tokia pat neišvengiama problema, kaip globalinis mūsų planetos atšilimas. Kai kuriems aktoriams sėkmingas vaidmuo tampa tuo bagažu, kurį jie priversti nešioti ilgai. Tikru čempionu šioje srityje galime laikyti veiksmo kino supermeną Sylvesterį Stallonę. Jis pagaliau gavo pirmąjį savo karjeroje „Auksinį gaublį“ už boksininko Rokio vaidmenį jau septintajame filme su šiuo personažu. Nenuostabu, kad atsiimdamas šią premiją, aktorius taip išreiškė savo džiaugsmą: „Esu dėkingas Rokiui Balboa už tai, kad jis visus tuos metus buvo mano geriausias draugas“.
Po kelių pirmojo „Rokio“ tęsinių atrodė, kad šioje epopėjoje padėtas finalinis taškas. Bet 2015 m. ekranuose pasirodė dar viena sportinė drama „Krydas. Gimęs kovoti“ (rež. Ryanas Coogleris). Čia pirmą kartą Rokis nėra pagrindinis herojus. Bet ir pavadinime minimas Krydas nėra tas amžinas Rokio priešininkas Apolas (jį ringe mirtinai sužeidė „Sibiro ekspresu“ vadintas Ivanas Drago), o tik jo nesantuokinis sūnus Adonis. Savo tėvo nepažinojęs Adonis aistrą boksui, matyt, gavo su genais. Kadangi tikroji motina jo išsižadėjo, vaikinas užaugo prieglaudoje ir net pakliuvo į nepilnamečių koloniją, kurioje jį susirado Apolo žmona.
Trokšdamas įrodyti, kad ne veltui turi vieno žymiausių istorijoje boksininkų pavardę, Adonis (jį vaidina Michaelas B. Jordanas) atsisako sėkmingos karjeros Los Andžele, vyksta į Filadelfiją ir prašo buvusį savo tėvo varžovą taptų jo treneriu.
Filme yra daug nuorodų į ankstesnes istorijas apie Rokį, įspūdingai nufilmuotos bokso scenos. Su ankstesniais filmais naująjį dar sieja ir panaši sentimentali intonacija. O kad žiūrovams toks kinas patinka, liudija ir dabar ekranuose rodomas antras filmas „Krydas II: Kylanti legenda“ (Creed 2).