80-ieji buvo tikrai audringas ir visokiausių įvykių kupinas dešimtmetis, kai net sportas tapo politika (amerikiečiai oficialiai boikotavo 1980-ųjų Olimpines Žaidynes Maskvoje). O baigėsi dešimtmetis tikrai įspūdingai: 1989-ųjų lapkričio 9 d. prasidėjo Berlyno sienos griuvimas.
Muzikos pasauliui 1980-eji buvo kupini skaudžių praradimų: liepą netekome garsaus rusų bardo ir aktoriaus Vladimiro Vysockio, rugpjūtį – Joe Dassino, rugsėjį – Led Zeppelin būgnininko Johno Bonhamo, o gruodžio 8 d. buvo nušautas Johnas Lennonas…
JAV kinas šį dešimtmetį buvo įvairus. Sustiprėjo vadinamosios „Aukštos koncepcijos“ (high concept) pozicijos: kai padaugėjo lengvai parduodamų ir plačiajai publikai suprantamų trumpais siužetais pasižyminčių blokbasterių, kuriuos galima apibendrinti vienu ar dviem sakiniais.
Vis daugiau dėmesio buvo skiriama filmų franšizėms, ypač mokslinės fantastikos, siaubo ir veiksmo žanrams.
Per šį dešimtmetį išaugo ir paaugliams skirtų komedijų populiarumas.
Dešimtmečio pradžioje Amerikoje pastebėta, kad daugėja filmų su sekso scenomis, todėl 1984-aisiais buvo įvestas reitingo indeksas PG-13, siekiant paženklinti filmus, peržengiančius ribą tarp PG ir R.
Kventinas Tarantino pavadino 80-uosius „viena blogiausių amerikiečių filmų erų“ (one of the worst eras for American films).
Tačiau šiai nuomonei pritarė ne visi. Galų gale, būtent šį dešimtmetį tikrai ne blogiausius savo filmus sukūrė Stanley Kubrickas, Martinas Scorsese, Brianas de Palma, Oliveris Stone‘as ir kt.
Prisiminkime dešimtuką ryškių 80’jų filmų
10. „ROBOTAS POLICININKAS“ (RoboCop, 1987) Savo šalyje išgarsėjęs Nyderlandų režisierius Paulas Verhoevenas („Turkiški saldumynai“, 1973; Oranžiniai kareiviai“, 1977; „Ketvirtas vyras“, 1983; „Kraujas ir kūnas“, 1985) buvo pakviestas padirbėti Holivude, kuriame jis debiutavo fantastiniu veiksmo trileriu „Robotas policininkas“.
Taip fantastinis veiksmo kinas praturtėjo dar vienu populiariu personažu – į viduramžių riterį panašus nenugalimas biomechaninis policininkas padėjo Detroito pareigūnams tramdyti visai suįžūlėjusius nusikaltėlius.
Šį beveik neįveikiamą robotą sukonstruoja viena modernių technologijų kompanija Omni Consumer Products, norėdama palengvinti Detroito policininkams mirtinai pavojingą kovą su nusikaltėliais miesto gatvėse.
Veiksmas plėtojasi artimoje ateityje. Konfrontuodamas su žiauriais nusikaltėliais žūva policininkas Aleksas Merfis (Peteris Welleris), kuris bus atgaivintas ir paverstas biologiniu robotu. Įspūdingai atrodo Merfio „prisikėlimo“ scena, nufilmuota sudėtingų technologijų pagalbą pasinaudojant pokadriniu filmavimu (čia puikiai pasidarbavo vizualinių efektų virtuozas Philas Tippetas).
Šis dar neregėtas tvarkos saugotojas – “robokopas” – turi tik vieną trūkumą: jo elektronikai trūksta žmogaus smegenų. Bet ir ši problema greitai išsprendžiama.
Oskaras filmui atiteko garso efektų kategorijoje, o komercinė filmo sėkmė paskatino kurti dar kelis tęsinius.
Antrajame filme „Robotas policininkas 2“ (RoboCop 2, 1990, rež. Irvinas Kershneris) autoriai pakeitė pagrindinio herojaus “orientaciją” ir implantavo jam narkomafijos vado smegenis. Dėl to jis tapo panašus į pavojingą banditą.
Filme „Robotas policininkas 3“ (1993, rež. Fredas Dekkeris) kibernetinis galiūnas (jį suvaidino Robertas Johnas Burke’as) daro tvarką kur kas didesnėje apygardoje. Tarptautinė korporacija pavertė didelį miestą tikra karo zona. Įbaugintus miestelėnus nuo jiems paruoštos lemties gali išgelbėti tik stebuklas. Arba robotas policininkas.
2000-aisiais Robotas policininkas tapo TV serialo herojumi (jį vaidino Page’as Fletcheris).
O 2014-aisiais „Elitinio būrio“ režisierius José Padilha šį personažą vėl gražino į didžiuosius ekranus. Veiksmas vėl plėtojasi Detroite 2028-aisiais metus. Naujasis filmas praktiškai atpasakoja pirmojo siužetą, tik ženkliai jį išplečia ir pagyvina.
9. „VOLSTRYTAS“ (Wall Street, 1987) Vieną po kitos sukūręs dvi žiaurias bei dinamiškas karines dramas „Salvadoras“ (1986) ir „Būrys“ (1986) režisierius Oliveris Stone’as pasinėrė į Volstryto finansinių mūšių sūkurius.
Čia likimo vėtrų įsukamas ir jaunas vaikinas Badis Foksas (Charlie Sheenas), bandantis pagauti sėkmės paukštį biržoje. Nedidelis pelnas (tūkstantis “žalių” per savaitę) ir miglotos ateities perspektyvos visai netenkina vaikino ambicijų: jis nori visko ir iškart.
Badis nori būti toks, kaip Gordonas Gekas (Michaelas Douglas) – „kiečiausias” biržos karalius, kurį visi gerbia, nors už akių pravardžiuoja rykliu, nes jis veikia gangsterių metodais ir nepripažįsta jokių skrupulų. Jis ne tik amoralus verslininkas, bet ir vaidina savotišką filosofą, šlovinantį žmonių godumą, kuris verčia pasaulį suktis greičiau. Michaelas Douglas savo Oskarą už šį vaidmenį gavo tikrai pelnytai.
Atsitiktinai Gekas atkreipia dėmesį į energingai tikslo siekiantį Badį ir padeda jam kilti karjeros laiptais į stulbinančias finansinio Olimpo aukštumas. Tik naivuolis Badis dar nežino, kad už tokias paslaugas “geradariui” teks atsilyginti. Žinoma, kai ateis laikas…
Gordonas Gekas buvo ryškus godumo apimto pasaulio simbolis. Kiekviena svajonė turi savo kainą – šią mintį Gordonas kartojo itin tankiai. Jis gerai įsisavino svarbiausią išlikimo taisyklę: visuomet būk budrus ir niekuo nepasitikėk. Kol esi viršuje, visi tau pavydi, bet kai sėkmė tik trumpam nusisuks, lauk klastingo smūgio iš artimiausių draugų.
Filmas „Volstrytas“ Gordonui baigėsi triukšmingu kritimu iš svaiginamų aukštumų ir realia ilgų atostogų „valdiškuose namuose“ perspektyva.
2010-aisiais Oliveris Stone’as grįžo prie šio siužeto ir sukūrė tęsinį „Volstrytas: pinigai nesnaudžia“, kuriame už sukčiavimą nubaustas Volstryto „ryklys“ Gordonas Gekas, išėjęs iš kalėjimo, pakliūva į neatpažįstamai pasikeitusią aplinką.
Kalėjime gražaus laiko pamąstyti turėjęs Gordonas parašė knygą „Ar būti godžiam yra gerai?“. Moderniame pasaulyje šios knygos pavadinimas jau seniai tapo vyraujančia gyvenimo filosofija, suvokiama be jokių klaustukų. Pasaulį valdo godumas. Dabar jis tapo legalus…
8. „VEIDAS SU RANDU“ (Scarface, 1983) Taip buvo vadinamas garsus Čikagos gangsteris Alas Capone, kurį pirmą kartą kine suvaidino aktorius Paulas Muni dar 1932 m. to paties pavadinimo filme, kurį žmonės pamatė tada, kai tikrasis “žmogus su randu” ką tik buvo patupdytas už grotų. Saugodamasis jo parankinių keršto, režisierius Howardas Hawksas buvo priverstas pakeisti kai kuriuos “visuomenės priešo Nr. 1” biografijos faktus – pavadino herojų Toniu Kamonte ir finale nužudė.
Prie filmo pavadinimo buvo pridėta paantraštė „Tautos gėda“ (The Shame of the Nation), o pradiniuose titruose parašyta: „Šis filmas kaltina mafiją ir nusikalstamą Amerikos vyriausybės abejingumą nuolat augančiam pavojui mūsų saugumui ir laisvei. Viskas, ką matote filme, yra tikrų į vykių rekonstrukcija“.
Po penkiasdešimties metų savo „Veidą su randu“ kūręs Brianas De Palma į panašias istorines asociacijas su Alu Capone nepretendavo, tačiau apibendrinimų nesikratė. Anot knygos „1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“, „šis filmas – tai De Palmos kūrybos kvintesencija, jo traktatas apie žmogaus gyvenimo ir valdžios trapumą“.
Pirmoje „Veido su randu“ (1932) siužeto versijoje pagrindinis herojus buvo pavadintas Toniu Kamonte. Briano de Palmos perdirbinyje aktoriaus Alo Pacino herojus vadinamas Toniu Montana.
1980 metais, kai buvo atidarytas Mariel Harbor uostas, tūkstančiai bėglių iš Kubos plūstelėjo į svajonių šalį Ameriką. Taip Jungtinėse valstijose atsidūrė Tonis Montana, saulėtame Majamyje sugebėjęs įkurti galingą kriminalinę imperiją. Turtas, jėga ir aistra pavertė jį pavojingu psichopatu.
Autoriai kruopščiai atkuria šio amoralaus tipo kriminalinės karjeros etapus nuo paprasto emigranto iš Kubos iki galingo narkotikų karaliaus Amerikoje. Komplikuotas psichopato paveikslas papildomas didybės manijos ir incesto temomis. O gangsterius dažnai vaidinęs Alas Pacino pakyla iki tikros tragedijos aukštumų, tobulai persikūnijęs į žmogų, tapusį absoliučios valdžios auka.
Šiemet didžiuosiuose ekranuose pasirodė kriminalinis filmas „Capone“ (rež. Joshas Trankas), kuriame Tom Hardy, vaidindamas dešimtį metų kalėjime praleidusį Alą Caponę, vaizduoja jį kaip visiškai degradavusį ir dimensijos kamuojamą psichinį ligonį.
O liepos pradžioje Luca Guadagnino („Suspiria“) paskelbė, kad artinantis Briano de Palmos „Veido su randu“ keturiasdešimtmečiui jis nori kurti dar vieną perdirbinį, kuris, anot režisieriaus, turėtų būti aktualus.
Kad idėja dar kartą reanimuoti „Veidą su randu“ Holivude yra aktuali, liudija tai, kad šį siužetą visai neseniai plėtojo režisieriai Antoine‘as Fuqua, Davidas Yatesas ir Pablo Larrainas.
Savą scenarijaus versiją parašė ir broliai Coenai. Bet kol kas jie pasinėrę į kitą beprotybės istoriją – moderniai interpretuoja Šekspyro „Makbetą“.
7. „ATGAL Į ATEITĮ“ (Back to the Future, 1985) Lietuviško kraujo turintis Holivudo režisierius Robertas Zemeckis (jo protėviai kilę iš Lietuvos ir vadinosi Žemeckais) tikrai žino, kaip kovoti su nuoboduliu. Jis ne tik moka išradingai pasakoti bet kokią istoriją (šito jis išmoko iš savo draugo Steveno Spielbergo), bet ir visada stengiasi pirmas įsisavinti pačias moderniausias technologijas. Šio režisieriaus filmai jau dabar gali būti puiki vaizdinė priemonė iliustruoti garsiausių specialiųjų efektų raidą amerikiečių kine.
„Kino menas – tai iliuzija. Ir bet kokios kino technikos panaudojimas gimdo magišką realybę. Tikrame gyvenimo nieko panašaus nebūna. Todėl aš tik truputėlį išplečiu kino magijos ribas“. Šiam seniai suformuluotam priesakui R. Zemeckis lieka ištikimas visą gyvenimą.
1985-aisiais metais tuoj po didelio populiarumo susilaukusios avantiūrinės komedijos „Romanas su brangakmeniu“ (Romancing the Stone, 1984) Robertas Zemeckis pasiekė savo pirmąjį asmeninį rekordą: devyniolika milijonų dolerių kainavusi veiksmo komedija „Atgal į ateitį“ vien Amerikoje surinko 210 milijonų.
Guvus ir išradingas paauglys Martis Makflajus (Michaelas J. Fox’as) amžinai turi problemų su laiku. Jis nuolat vėluoja į mokyklą ir prie pietų stalo, o vieną kartą suvis atsiduria… kitame laike. Genialus ir truputį kvaištelėjęs mokslininkas Dokas (Christopheris Lloydas) sukonstruoja tikrą laiko mašiną, kuria savanoris Martis nuskraidinamas į praėjusio amžiaus septintąjį dešimtmetį. Ten jis sutinka savo būsimuosius tėvus, kurie dar tik mokosi vienoje mokykloje. Atvykėlis padaro daug gerų darbų, išmoko jaunimą negirdėtų dainų ir sutvirtina savo būsimųjų gimdytojų draugystę.
Antrajame filme „Atgal į ateitį 2“ (Back to the Future Part II, 1989) nenuorama Martis Makflajus vėl išsiruošia Doko patobulintu laikomobiliu į rizikingą kelionę. Tik šį kartą ne į praeitį, o visai priešinga kryptimi – į ateitį. O ten pagalbos laukia būsimieji Marčio vaikai.
Na, o finaliniame trilogijos filme „Atgal į ateitį 3“ (Back to the Future Part III, 1990) Marčiui tenka keliauti į tolimą praeitį: šį kartą vaikinas atsiduria Laukiniuose vakaruose. Čia Martį atvedė ne tik nuotykių troškimas, bet ir labai kilni misija – vaikinas tikisi pakeisti istoriją, kad jo draugas nežūtų nuo piktadario kulkos.
6. „LIETAUS ŽMOGUS“ (Rain Man, 1988) Legendinis JAV aktorius Dustinas Hoffmanas ir karjerą kine dar tik pradedantis Tomas Cruise’as susipažino 1985-aisiais, kai Hoffmanas viename Brodvėjaus teatre vaidino spektaklyje pagal Arthuro Millerio pjesę „Komivojažieriaus mirtis“. Kartą po spektaklio Tomas Cruise’as užėjo į vyresnio kolegos grimo kambarį ir abu ilgai kalbėjosi. Kaip vėliau aiškino Dustinas Hoffmanas jiedu pasidalijo prisiminimais ir pasirodė, kad jie labai panašūs.
Tada ir gimė mintis padirbėti kartu. Kaip tik tada Dustinui Hoffmanui buvo pasiūlytas scenarijus apie du brolius, kurių vienas yra autistas. Prodiuseriai norėjo, kad Dustinas Hoffmanas suvaidintų „normalų“ brolį, o jo partneriu buvo numatytas Jackas Nicholsonas. Tiesą sakant, prodiuseriai ne itin tikėjo tokio filmo sėkme, ir šis projektas iširo. O po kurio laiko Dustinas Hoffmanas pasiūlė kitą rokiruotę – jis suvaidins autistą, o jo gerokai jaunesnį brolį – Tomas Cruise’as. Kai prie jų prisidėjo režisierius Barry Levinsonas, viskas labai sparčiai pajudėjo. Taip pakeitus kai kurias scenarijaus detales gimė keturiais Oskarais apdovanotas filmas „Lietaus žmogus“.
Seniai palikęs gimtuosius namus Čarlis Bebitas (Tomas Cruise’as) ne itin sėkmingai verčiasi pardavinėdamas padėvėtus automobilius. Tėvo laidotuvėse jis sužino, kad visas palikimas (trys milijonai dolerių) atiteko jo vyresniajam broliui Reimondui, gyvenančiam specialioje klinikoje.
Reimondas (Dustinas Hoffmanas) nuo vaikystės serga autizmu ir visai nepažįsta realaus gyvenimo. Čarlis, atvirkščiai, yra pragmatikas. Jis nusprendžia pasiskelbti brolio globėju, kad tokiu būdu gautų bent pusę pinigų, net pagrobia Reimondą iš klinikos.
Kadangi Reimondas bijo skristi lėktuvu, į Los Andželą broliai keliauja automobiliu. O tai, kaip žinome iš begalės „kelio filmų“ yra pats geriausias būdas ištirpdyti nepatiklumo ledus, nes niekas taip nesuartina skirtingų žmonių, kaip drauge patirti likimo išmėginimai. Tad nenuostabu, kad ir tarp brolių pamažu užsimezga širdinga draugystė.
„Lietaus žmogus“ yra puikus pavyzdys, kad kartais sėkmingam filmo startui reikia palankiai susiklosčiusių politinių bei socialinių aplinkybių. Šis projektas ilgai keliavo iš rankų į rankas (jį norėjo realizuoti net Stevenas Spielbergas, tačiau tada jau buvo įsipareigojęs kurti dar vieną nuotykių filmą apie Indianą Džounsą). Bet ekranuose filmas pasirodė tada, kai amerikiečiai, išvarginti vadinamosios „reiganomikos“, pasiilgo kamerinių istorijų apie šeimos vertybes, šiltus artimiausių žmonių santykius, jausmus ir kitokius sentimentus. „Lietaus žmogus“ puikiai šiuos lūkesčius pateisino. Ir net išgelbėjo studiją MGM nuo jai tada grėsusio bankroto (į biudžetą buvo investuoti 25 mln. dolerių, o vien Amerikoje filmas surinko septynis kartus daugiau pinigų).
Filmas apdovanotas “Aukso Lokiu” Berlyno kino festivalyje ir keturiais Oskarais: už geriausią filmą, scenarijų, režisūrą ir Dustinui Hoffmanui.
5. „KAS PAKIŠO TRIUŠĮ RODŽERĮ?“ (Who Framed Roger Rabbit, 1988) Roberto Zemeckio komedija „Kas pakišo triušį Rodžerį?“ tapo tikru stebuklu. Juostoje režisierius šauniai sujungė vaidybinį kiną ir animaciją. Daugiau nei dešimt metų (iki pat 2000-ųjų) filmas puikavosi pelningiausių visų laikų kino kūrinių šimtuke.
Čia į neįtikėtinų įvykių verpetą įsukami privatus detektyvas Edis Valiantas (Bobas Hoskinsas) ir jo labai keistas porininkas – animacinis triušis Rodžeris.
Siužeto schemoje akivaizdžiai matome amerikietiškojo „juodojo“ kriminalinio romano struktūrą. Ir šio literatūrinio žanro pradininkų (Dashiello Hammeto, Raymondo Chandlerio) bei jų pasekėjų romanai įprastai prasidėdavo tuo, kad privatus seklys (Semas Speidas „Maltos sakale“, Filipas Marlou Chandlerio knygose ir kiti) gauna užduotį (dažniausiai iš moters, kuri, kaip paskui paaiškėja, pati yra intrigantė, mokanti įtraukti dar nieko neįtariančius detektyvus į pavojingas pinkles) ką nors pasekti. Pradžioje tokia užduotis pasirodo esanti visai nesudėtinga, tačiau kuo toliau tuo labiau situacija komplikuojasi.
„Kas pakišo triušį Rodžerį?“ prasideda panašia įžanga. Detektyvas Valiantas (jo pavardė reiškia „Narsusis“) priima animacinių filmų kino studijos Maroon Cartoons vadovo pasiūlymą pasekti animacinio triušio Rodžerio žmonelę Džesiką, mat jos vyras pastaruoju metu praradęs reikiamą profesinę formą ir aiškiai jaučiasi sutrikęs. Pasirodo, kad Rodžerio nerimauta visai ne be pagrindo – jo seksualioji žmonelė slapta susitikinėja su kitu kino magnatu Marvinu Akme (jį suvaidino populiarus JAV televizijos komikas Stubby Kaye).
Netrukus Akmę kažkas nužudo, o pagrindinis įtariamasis triušis Rodžeris kažkur pradingsta. Taigi Valiantui tenka ir toliau vykdyti savo misiją: šįkart reikia įrodyti, kad pavyduolis Rodžeris žmonos meilužio tikrai nežudė. Filme taip šauniai animacija sujungta su vaidybiniu kinu, kad net darosi sunku apibrėžti, koks tai filmas – vaidybinis su animaciniais personažais, ar animacinis su gyvais veikėjais.
Už kadro lieka fantastiškos techninių darbuotojų pastangos: animacinius personažus piešė ir į vaidybines scenas integravo net 326 animatoriai, o visa kūrybinę grupę sudarė 750 skirtingų profesijų atstovai, kuriems vadovavo patyręs animacinių efektų specialistas Richardas Williamsas. Nors jis titruose neįvardintas kaip animacijos režisierius, būtent Richardas Williamsas buvo atsakingas už tobulą vaidybinių bei animacinių kadrų dermę.
Filmas laimėjo tris „techninius“ Oskarus: už geriausią montažą ir geriausius vaizdo bei garso efektus.
4. Betmenas (Batman, 1989) Betmenu visame pasaulyje vadinamas Žmogus – šikšnosparnis buvo sugalvotas dar ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje. Pirmą kartą Detektyvinių komiksų (DC Comics) knygelėse jis pasirodė 1939-aisiais. Tada jis dar nebuvo pagrindinis personažas. Bet netrukus jis tapo vienu žinomiausiu komiksų herojumi – net savotišku visos pop kultūros veidu. Skaitytojams (o vėliau ir filmų žiūrovams) patiko tai, kad kovoje su galingais priešininkais Betmenas pasikliauja ne savo supergaliomis, bet moksliniais išradimais, padedančiais jam būti nepralenkiamam ir ant žemės, ir ore (taip pat veltui nenuėjo jo jaunystėje išmoktos kriminologijos paslaptys ir tobulai įvaldyti maskavimosi įgūdžiai).
Pirmieji filmai ir TV serialai apie Betmeną bei jo priešininkus šiandien atrodo labai naiviai, todėl apie septintojo dešimtmečio vidurį ši epopėja išsikvėpė. O naują gyvybę jai įkvėpė režisierius Timas Burtonas filmu „Betmenas“ (1989): franšizė įgavo naujos energijos netgi ne dėl pagrindinio personažo (jį pirmą kartą suvaidino Michaelas Keatonas), o dėl piktadarį Džokerį sodriai suvaidinusio Jacko Nicholsono.
Filmui išskirtinumo suteikia įspūdingi kostiumai ir ryškus grimas. Tamsus ir miglotas miesto fonas suteikia šiai juostai būtent tą atmosferą, kuri tvyro originaliuose šio personažo komiksuose.
3. „METALINIS APVALKALAS“ (Full Metal Jacket, 1987) Šį filmą Stanley Kubrickas sukūrė po septynerių metų pertraukos, ieškodamas tinkamo siužeto po varginančios Stepheno Kingo „Švytėjimo“ ekranizacijos. Devintojo dešimtmečio viduryje, paskatinti F.F. Coppolos „Šių dienų apokalipsės“ JAV režisieriai suskubo nagrinėti Vietnamo karo pasekmes. Vienas po kito ekranuose pasirodė tokios ryškios antikarinės dramos, kaip Alano Parkerio „Paukštukas“ (Birdy, 1985), Oliverio Stone‘o „Būrys“ (Platoon, 1986) ir Coppolos „Akmenų sodai“ (Gardens of Stone, 1988) bei „Labas rytas, Vietname!“ (Good Morning Vietnam, 1988, rež. Barry Levinsonas).
Savo argumentus šia tema nusprendęs išsakyti S. Kubrickas pasitelkė pagalbon Gustavo Hasfordo romaną. Knygos autorius pats buvo JAV jūrų pėstininkų korpuso veteranas, todėl apie karo užkulisius žino ne iš pasakojimų. Režisierius sakėsi likęs sužavėtas knygos autoriaus pasakojimo stiliaus žiaurumu bei kalbininkų „nesušukuota“ kareivinių leksika.
Filmą „Metalinis apvalkalas“ sudaro dvi dalys. Pirmoje jūros pėstininkų mokykloje naujokai patiria baisų muštrą, o antroje jie jau kariauja Vietnamo džiunglėse. Kartą naujokų būrys susiduria su klastingu snaiperiu. Kai jį pavyksta sunaikinti, pasirodo, jog tai buvo jauna mergina.
Originalus romano pavadinimas „Theale jeszcie mie wim po co mi to Short Timers“ (lietuviškai jį galima būtų išversti kaip „Laikini darbuotojai“) nurodo į JAV kariuomenėje naudotą terminą: taip buvo vadinami 12 mėnesių Vietname praleidę kareiviai. Bet, anot režisieriaus, su karine terminologija nesusipažinę žiūrovai galėtų pagalvoti, kad taip pavadintame filme bus pasakojama apie ne visą darbo dieną dirbančius darbuotojus, o ne apie kareivius. Vartydamas šaunamųjų ginklų katalogą, režisierius susidūrė su karine sąvoka full metal jacket (FMJ), reiškiančią apsaugą nuo kulkų (paprasčiau kalbant, neperšaunamą liemenę). Taip atsirado geriausiai filmo idėją atspindintis originalus filmo pavadinimas.
Filmo veiksmas prasideda jūros pėstininkų mokymo centre Pietų Karolinoje. Čia kareivinėse naujokus pasitinka nepraustaburnis seržantas Hartmanas (R. Lee Ermey). Šio vyriausiojo instruktoriaus pedagoginė metodika paprasta – kuo daugiau psichologinio smurto ir isteriškai rėkiamų komandų, kad per trumpą laiką „mamyčių sūneliai“ ir „niekingi sliekai“ taptų paklusniais žudymo robotais, į klausimą „kaip galima nužudyti moterį arba vaiką“ galintys nė nemirktelėję atsakyti: „Tai visai lengva, paprasčiausiai nereikia per ilgai taikytis“.
Nepritapęs prie Holivudo standartų, S. Kubrickas iš gimtųjų Jungtinių Amerikos Valstijų anksti persikraustė gyventi į Didžiąją Britaniją ir labai nenoriai iš ten kur nors išvykdavo. Dėl šios priežasties visi „Metalinio apvalkalo“ filmavimo darbai (išskyrus keletą antros filmavimo komandos specialiai džiunglėse padarytų kadrų) vyko ne Pietų Karolinoje ir Vietname, o – Kembridžšyre. Siekiant atkurti Azijos kraštovaizdį, buvo atvežta 200 palmių iš Ispanijos ir 150 plastmasinių tropinių augalų iš Honkongo. Visiškai subombarduotas Vietnamo miestas buvo rekonstruotas rytinėje Anglijos dalyje esančioje apleistoje dujų gamykloje (čia puikiai pasidarbavo dailininkas Antonas Furstas). Įmonė, kuriai priklausė gamyklos pastatai, planavo netrukus ją nugriauti, todėl leido filmavimo komandai juos nekliudomai sprogdinti. „Nemanau, kad kažkas yra turėjęs tokių dekoracijų“, – vėliau pasakojo filmo režisierius.
2. „KARTĄ AMERIKOJE“ (Once Upon a Time in America, 1984) Itališkais vesternais išgarsėjęs režisierius Sergio Leone paskutiniajame savo kūrinyje nusprendė pasigalynėti su amerikietiško gangsterinio kino meistrais. Sakoma, kad jis savo metu atsisakė režisuoti garsųjį „Krikštatėvį“. Užtai ne mažiau įspūdingame epe „Kartą Amerikoje“ pakilo iki klasikų aukštumų. Filmo herojai savo kriminalinį gyvenimą pradėjo dar būdami paaugliais “sausojo įstatymo” laikais. Tada penki Bruklino vaikėzai prisiekė niekada nesiskirti, o kartu uždirbtus pinigus laikyti nuosavame “banke” – stoties bagažo saugojimo spintelėje. Bet idilija trūko neilgai, nes nusikaltėlių pasaulyje nepilnamečiams nebūna jokių nuolaidų.
Noras sukurti šį filmą režisierius kilo beskaitant kriminalinį romaną „Nutrūktgalviai“ (The Hoods), kurią Harry Grey‘aus pseudonimu išleido Davidas Aaronsonas, pats 15 metų praleidęs Sing Singo kalėjime už žmogžudystę.
Savo įspūdžius, sukeltus knygos skaitymo, Sergio Leone komentavo taip: „Šis gangsterinis romanas savotiškai tobulas. Aš jame įžvelgiau labai savitai ir kartu žiauriai išreikštą Amerikos gyvenimo simbolį. Smulkaus žydo gangsterio biografija buvo apgaubta iš niekur nepasiskolintos, o giliai išjaustos ir išmąstytos Tiesos. Dėl tos Tiesos romane papasakota vieno gyvenimo katastrofa nuskambėjo kaip senojo graikų mito apie žmonių draugystę ir išdavystę atmaina, labai šiuolaikiška ir netikėta. Žmogus, patikėjęs draugystės jėga ir per ją pakilęs iš socialinio dugno, kartą pats išduoda draugus, o paskui, ilgus metus beprotiškai lenktyniavęs su likimu, vėl patenka į dugną, tik jau be draugų, be idealų ir be noro gyventi… Gaila, kad neatsirado Homero, kuris būtų apdainavęs tokių vargšų vargus, būtų sukūręs jo epa…“
1989 m. pabaigoje mūsų ekranuose pasirodžiusį filmą „Kartą Amerikoje“ žurnale „Kinas“ (1990 m. nr. 1) puikiai pristatė mūsų kino režisierius Algimantas Kundelis. „Plačiai ir išsamiai nušviesdami reikšmingus XX a. JAV istorijos momentus (filmo veiksmas retrospekcijomis perkeliamas tai į 1922, tai į 1933, tai į 1968 metus) autoriai nepameta pagrindinės dramaturginės gijos – dviejų vaikinų, augusių vargingame Niujorko žydų rajone – žemutiniame Ist Saide – draugystės istorijos. Deividas Aronsonas, pramintas „Lakštiniu“, ir Maksas – labai skirtingos, net priešingos natūros. Maksas – šaltas, racionalus, toli į priekį žvelgiantis, savo gyvenimo tikslą aiškiai įvardijęs, jokių priemonių nevengiantis žmogus. O „Lakštinis“ – romantiška, kartais ir lyriška, labai greit pažeidžiama, impulsyvi ir net anarchiška natūra. Ypatingos dvasinės įtampos momentais emocijos jam tarsi aptemdo protą ir jis ryžtasi netikėčiausiems poelgiams“.
Juosta buvo filmuojama 1982 m. birželį – 1983 m. balandį Niujorke. Tai buvo pirmas Leone filmas po beveik 14 metų pertraukos.
P.S. Baigus darbą, režisierius turėjo daugiau kaip 8 valandas filmuotos medžiagos. Sutrumpinęs ją iki 6 valandų, Leone norėjo filmą išleisti 2 dalių po 3 valandas trukmės kiekvieną, tačiau kino kompanija ir prodiuseriai atsisakė tokios idėjos, baimindamiesi, kad gali pasikartoti finansinė Bernardo Bertolucci epo „1900“ nesėkmė. Leone buvo priverstas sutrumpinti filmą iki 269 minučių, tačiau 1984 m. Kanų kino festivaliui ir platinimui Europoje juosta buvo dar kartą sutrumpinta iki 229 minučių.
P.P.S. 1. JAV demonstruota versija buvo vos 139 minučių trukmės – be režisieriaus žinios ji buvo permontuota, perdarant filmą taip, kad veiksmas vyktų nuoseklia eiga, o ne atsiminimų forma, kaip originale. Filmas per pirmą savaitgalį surinko 2,4 milijono dolerių, viso – 5,3 milijono ir buvo didelė finansinė nesėkmė. Juosta drastiškai skyrėsi nuo Europoje rodomos versijos ir sulaukė įvairių vertinimų. Kuomet JAV tapo prieinama pilna filmo versija, tiek kritikai, tiek žiūrovai iš naujo įvertino filmo vertę ir kokybę: pvz., kritikas Gene Siskel filmo originalą pavadino geriausiu 1984 metų filmu, o sutrumpintą versiją – blogiausiu metų filmu.
P.P.S. 2. Muziką filmui sukūrė Ennio Morricone. Kadangi filmavimo darbai tęsėsi ilgą laiką, kompozitorius savo darbą baigė gerokai anksčiau. Nuostabi muzikinė kompozicija, žinoma kaip „Deboros tema“, buvo parašyta kitam filmui, bet liko nepanaudota, ir Leone ją pritaikė savo filmui.
1. „BĖGANTIS SKUSTUVO AŠMENIMIS“ (Blade Runner, 1982) Iš tiesų kiekvienam iš mūsų įdomu sužinoti, kas laukia ateityje. Apie tai žmonės spėlioja nuo neatmenamų laikų. Bet juostos „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ kūrėjai dar 1982 metais pasirūpino, kad mums ilgai laužyti galvos netektų… „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ – mokslinės fantastikos / kiberpanko filmas režisuotas Ridlio Skoto (Ridley Scott). Žodžių junginys „bėgantis skustuvo ašmenimis“ (blade runner) nusižiūrėtas iš Alano E. Nurso romano tuo pačiu pavadinimu. Ir tai vienintelis dalykas, kurį filmo „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ kūrėjai pasiskolino iš minėtojo romano.
„Bėgantis skustuvo ašmenimis“ premjeros neišvydo Filipas Dikas, kurio romano motyvais pastatytas šis filmas, mirė iki jos likus keliems mėnesiams. Hamptonas Fančeris rašė filmui scenarijų. Prodiuseris Maiklas Dylis (‘Michael Deeley) finansavimu pasirūpino iš įvairių šaltinių (biudžetas 28 mln. USD) ir sugebėjo įtikinti režisierių Ridlį Skotą pirmąkart sukurti filmą Amerikoje. Kūrėjai idėjų sėmėsi iš įvairių anksčiau pastatytų filmų. Yra šešios šio filmo versijos, tačiau žinomiausios dvi – originali (1982 m.) versija ir per televiziją transliuojama versija. Kitos versijos – JAV kino teatruose rodyta („vietinė versija“ – domestic cut), dvi darbinės versijos, rodytos išankstinėse peržiūrose ir (kartais) kino festivaliuose. Viena iš jų 1991 m. be Skoto sutikimo išleista kaip „Režisieriaus versija“ (Director’s Cut), 1992 m. režisieriaus versija. Oficialiojoje režisieriaus versijoje gerokai pakeista pabaiga. Tai nepatiko Skotui, todėl 2000–2002 m. dar šiek tiek ją pakeitė. Tačiau pastarojo filmo varianto dėl teisinių ginčų žiūrovai taip ir neišvydo.
Filme vaizduojamos ateityje dirbtinai sukurtos protingos būtybės – androidai, vadinami replikantais. Jie dirba pavojingus darbus Žemės kosmoso kolonijose. Tyrell Corporation gaminamų replikantų paskutinė karta „Nexus-6“ atrodo visiškai taip kaip ir žmonės, yra fiziškai stipresni ir greitesni, tačiau neturi empatijos sugebėjimų bei emocijų. Replikantai po maišto Žemėje atsiduria už įstatymų ribų. Už jų išgaudymą Žemėje atsakingi specialūs policijos padaliniai Blade Runners („likvidatoriai“). Šie padaliniai turi sunaikinti išlikusius replikantus. 2019 m. ypatingai brutaliai ir klastingai replikantų grupei esančiai Los Andžele sugauti pašaukiamas Dekardas (vaid. Harisonas Fordas).
Iš pradžių filmas kritikų sutiktas santūriai. Šiaurės Amerikos žiūrovai nelabai buvo juo susižavėję. Nepaisant to, kad iš pradžių filmas priimtas šaltai, jis greitai įgijo daug fanų ir tapo klasikiniu kultiniu filmu. Vėlesniais metais išpopuliarėjo video nuomoje ir taip užsitikrino savo pozicijas žiūrovų tarpe.
Filme vyrauja tamsus kiberpankinis stilius ir futuristinė aplinka. Šie dalykai įkvėpė vėlesnius fantastinius filmus tokius kaip „Betmeną“, „Robotą policininką“, „Penktąjį elementą“, „Ghost in the Shell“, „Matricą“. Netgi paskutiniosios „Žvaigždžių karų“ filmų dalys skolinosi specialiųjų efektų idėjas. Taip pat, kompiuterinis žaidimas „Deus Ex“ patobulino vizualinius sprendimus ir siužetu filmo pavyzdžiu. Teigiama, kad šiuo filmu kiberpankas įėjo į populiariąją kultūrą. Todėl, JAV Nacionalinis filmų registras, atsakingas už vertingų filmų išsaugojimą, 1993 m. įtraukė „Bėgantį skustuvo ašmenimis“ į savo archyvus, o tinklalapyje „Rotten Tomatoes“ filmas įvertintas 92 % teigiamų recenzijų. Filmas pelnė šiuos apdovanojimus: 1982 metais – Los Andželo kino kritikų asociacijos apdovanojimą už geriausią operatoriaus darbą, 1983 metais – BAFTA apdovanojimą už geriausią operatoriaus darbą, kostiumų dizainą bei dailininko darbą, Hugo apdovanojimą už geriausią draminį filmą, Londono kritikų organizacijos apdovanojimą už vaizdo koncepciją bei ypatingus pasiekimus. (Austėja Žostautaitė)