Praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio kiną dažnai prisimename su nostalgija, nesvarbu, kiek kartų esame matę 90-ųjų kino šedevrus, nes jei jie yra mūsų mėgstami, žiūrėsime juos dar ir dar kartą. Ir jie niekada nenusibos. 90-ųjų vaikai, užaugę vaizdo kasečių, komiksų ir pirmųjų kompiuterinių žaidimų eroje, neatsiliko nuo kino manijos. Tuo laiku dominavo pilnametražiai filmai, dauguma jų buvo nufilmuoti arba redaguoti taip, kad būtų tinkami norint juos rodyti ne tik kino teatrų ekranuose bet mažesniuose TV ekranuose. Pavyzdžiui, daugiau stambiu planu rodant veikėjus dialogo metu, nei plataus kampo scenas kambaryje. Nepriklausomas kinas, taip pat nepriklausomos kino studijos, tokios kaip Miramax, Lions Gate ir New Line įgavo kvėpavimą, taip pat galima pradėti stebėti kompiuteriu sukurtų vaizdų pažangą, kuri matoma filmuose „Forestas Gampas“, „Terminatorius 2: paskutinio teismo diena“ ir „Juros periodo parkas“. Stebimas katastrofų filmų klestėjimas kino teatrų repertuaruose su populiariausiais filmais „Viesulas“, „Nepriklausomybės diena“, „Titanikas“ ir „Armagedonas“. Modernizuoti kovos menai ir kovų su ginklais choreografija JAV kine atsirado su tokiomis kino juostomis kaip „Matrica“, „Lūžusi strėlė“, „Dviveidis“, Piko valanda“, „Rytojus niekada nemiršta“, „Mirtinas ginklas 4“. Šiuo laikotarpiu sukurta daug veiksmo žanro filmų, kadangi būtent dėl jų šį laikotarpį galima pavadinti vyrų „aukso amžiumi“, kadangi veiksmo filmai tiesiog imti kurti vienas po kito, ir pramogaujantiems vyriškos lyties atstovams tikrai buvo ką veikti priešais TV ekranus. Taigi pateikiame 90-ųjų metų kino juostų sąrašą, kurie, mūsų manymu, tapę kultiniais ir yra verti jūsų dėmesio.
10. „Titanikas“ („Titanic“, 1997) Vienas iš brangiausiai kainavusių tiems laikams filmų (200 mln. dolerių) pasiūlė mums tikrais faktais paremtą istoriją, apie viltį, meilę ir 1912 metais balandžio 15–ąją įvykusią legendinę jūreivystės katastrofą. Prisiminus tai, kaip šis žymus įvykis sužavėjo žiūrovus pasitelkiant netikėtą drąsos demonstravimą, patrakusį išlaidumą ir pažangiausias Holivudo technologijas – viskas pripildyta vieno nesustabdomo kino filmo kūrėjo ir jo neribota vaizduote. Džeimsas Kameronas turėjo ne tik paskandinti laivą, bet ir pasiūlyti kur kas daugiau, nei tik išnagrinėti šlovingo epo katastrofą. Kamerono „Titanikas“ išties didingas reginys. Tikra retenybė šiuolaikiniame bereikšmių gudrybių ir trumpų dėmesį atkreipiančių išsišokimų pasaulyje. Milžiniška, jaudinanti, tris su ketvirčiu valandos trunkanti patirtis neklysdama atvilioja žiūrovus į nuostabų, pilną sielvarto bei išgyvenimų prarastąjį pasaulį. Stebinanti technologinė pažanga naudojama šiame kūrinyje tarnauja vienai įspūdingai iliuzijai: kai laivas vėl plūduriuoja, ir žiūrovai pilnai įtraukiami į jo kelionę.
Kameronas filme sėkmingai sujungia jaunus įsimylėjėlius, kuriuos kerinčiai suvaidino Leonardas Dikaprio ir Keitė Winslet, su įspūdingomis „Titaniko“ istorijos detalėmis. Ir nevalia pamiršti dramos už ekrano: atidėtas pristatymas ir piktinančios filmo bilietų kainos anuomet pavertė „Titaniką“ vasaros skandalu. O po pristatymo jis tapo metų filmu. „Titanikas“ tai subtilus pasakojimas apie žmogaus prigimties šmėklas, su įsimylėjėliais ir bejausmiais niekšais, kerinčiais vaizdais, galantiškumu ar bailumu, pasakojimas pasiūlo nepamirštamą nuotykį, kai tą pačią paskutinę naktį be mėnulio keleivių žvilgsniai nukrypsta į ledinę jūrą. Režisieriaus dėmesys detalėms peržengia ribas – filme nepriekaištingai atkuriamas aukso amžiaus pertekliaus monumentas. Džeimsas Kameronas įtikino originalaus „Titaniko“ kilimo gamintoją sukurti 18 000 kvadratinių pėdų kilimo pynimo rašto kopiją ir reikalavo, kad kiekvienas ženklas, uniforma ir logotipas filmavimo aikštelėje būtų atkurti iki mažiausių smulkmenų, kad kamera bet kada galėtų pasisukti į priešingą pusę filmuojant beveik originalaus dydžio laivo modelio kelionę. Kūrėjai dirbo su to meto etiketu, mokydami aktorius specifinių manierų, sukeldami jausmą, kad privilegijuota praeitis grįžo į gyvenimą.
Leonardas Dikaprio vaidina bohemišką menininką, kuris, lošdamas pokerį, laimi bilietą, leidžiantį jam patekti į laivą. Džekas laive sutinka Rouzę, kuriai suteikia daug džiaugsmo, linksmybių ir gyvenimo skonio, kurių taip trūko Rouzės gyvenime. Džeko piešiniai, kurie yra rodomi filmo metu, iš tikrųjų yra nupiešti paties filmo režisieriaus Džeimso Kamerono. Leonardas Dikaprio šiuo pasirodymu padarė įkvepiantį karjeros žingsnį, sėkmingai sutikdamas daugiausiai iššūkių keliantį vaidmenį jo kartos aktoriui.
Tragedija laivą ištinka kino juostos pusiaukelėje, todėl katastrofa rutuliojasi beveik realiu laiku, su bauginančiu tikslumu paragrafe su visomis jo detalėmis. Žiūrovas puikiai suvokia kokia yra situacija yra ir kas vyksta konkrečiu metu. „Titanikas“ atskleidžia ne tik meilės istorijos romantiką, tai kartu pasakojimas apie aklą išdidumą ir jo baisias pasekmes. Tai išskirtinis Holivudo nuotykių filmas, atnešantis mitinės tragedijos vaizdus – Ikaro kritimą, ir viso mikro pasaulio žlugimą. (M.L.)
9. „PABĖGIMAS IŠ ŠOUŠENKO“ (The Shawshank Redemption, 1994) Frankas Darabontas, ko gero, yra bene dažniausiai Stepheno Kingo kūrinius ekranizuojantis režisierius. Jis net debiutavo trumpametražiu filmu „Moteris kambaryje“ (The Woman in the Room, 1983), kuriame siaubų objektu tapo vieno vyriškio sprendimas palengvinti vėžiu sergančios motinos kančias ir duoti jai mirtiną nuodų porciją. Įvykdžius šį planą Džoną ima persekioti velionės šmėkla.
1994-aisiais drauge su režisieriumi Jeffu Schiro Frankas Darabontas ekranizavo dar vieną Stepheno Kingo apsakymą filmui „Naktinės pamainos kolekcija“ (Nightshift Collection). O jau trečiasis susitikimas su Stepheno Kingo kūrybą kinematografiniam pasauliui davė tikrą šedevrą „Pabėgimas iš Šoušenko (The Shawshank Redemption, 1994). Septyneriems Oskarams nominuotas filmas sukurtas pagal apsakymą „Rita Hayworth ir atpirkimas Šoušenko kalėjime“ (Rita Hayworth and Shawshank Redemption). Filme nėra jokios „siaubų karaliui“ būdingos mistikos, tačiau finale įvyksta tikras stebuklas. Labai svarbus vaidmuo ir apsakyme, ir filme atitenka klasikinio Holivudo kino žvaigždės Ritos Hayworth reklaminiam plakatui…
Apkaltintas žmonos nužudymu pasiturintis bankininkas Endis Diufrenas (Timas Robbinsas) įkalinamas iki gyvos galvos. Jis yra nekaltas, bet šią tiesą gali įrodyti tik būdamas laisvas.
Stepheno Kingo kūriniams būdinga situacija, kurioje žmonės patenka į ekstremalias situacijas, iš kurių, regis neįmanoma ištrūkti sveikam. Griežto režimo kalėjimas kaip tik yra tokia ekstremali vieta, kurioje išlikti gyvam ir išsaugoti žmogišką orumą nelengva. Ypač tokiame kalėjime, kuriame sadistas direktorius (Bobas Guntonas) jau pirmąją dieną visiems naujai atvykusiems be užuolankų pareiškia: „Nuo šiol visos jūsų subinės priklauso man“.
Pasauliniame kine apstu filmų, kuriuose net ir didžiausias smurtas nesugeba palaužti tvirtos dvasios žmonių. Idealus pavyzdys – dar 1973 m. sukurtas filmas „Drugelis“ (Papillon, rež. Franklinas J. Schaffneris), kuriame aktoriaus Steve‘o McQueeno suvaidintas katorgininkas Anri Šarjeras tapo klasikiniu veržimosi iš priespaudos simboliu, o pats filmas – himnu laisvei (pernai matėme blankų šio legendinio filmo perdirbinį).
Endis Diufrenas nė iš tolo nepanašus į tvirtos valios kovotoją. Į kalėjimo kiemą jis įžengia kaip pasigailėjimo vertas palūžęs žmogus, tiesiog pasmerktas būti patyčių objektu. Tačiau Timas Robbinsas palengva sugeba įtikinti, kad tai tik sąmoningai pasirinkta veikimo taktika. Būtent jis puikiausiai įkūnija svarbiausią filmo idėją: „Baimė padaro tave kaliniu. Viltis gali tave išlaisvinti“. (G.J.)
8. „Matrica“ („The Matrix“, 1999) Tai įsiutęs specialiųjų efektų uraganas, kurio idėja kilo lakią vaizduotę turinčioms transseksualioms seserims Lilly (anksčiau žinomam kaip Endis) ir Lanai (anksčiau buvo žinomas kaip Laris) Wachowski. Tiesiogiai skiriant savo filmą kartai, kuri užaugo su komiksais ir kompiuteriais, Wachowski stilingai atskleidžia kibernetinio atitrūkimo nuo tikrovės pasiektą aukščiausią ribą, sukurdami filmą, kuris užfiksuoja gyvenimo dvilypumą. Nors labiausiai pašėlę nuotykiai filme nutinka itin gerą išvaizdą turinčiam veikėjui, daugumos įvykių realybė yra tokia virtuali, jog pagrindiniu juostos veikėju tampa pati “matrica”.
Neįtikėtinai puiki Keanu Reeves vaidyba dovanoja išties išskirtinį veiksmo filmo herojų, kuris tampa panašus į prašmatniai atrodantį Prada prekės ženklo modelį. Kovos menų dinamika yra fenomenali (dėkoti reikia specialiems laidams, kurie padėjo sukurti skraidymo poveikį sukuriančius, išradingus ir sulėtintus triukus), žiūrovas panardinamas į kitokią nei įprastą mokslinę fantastiką. Keanu Reeves įkūnyja Neo, vėlyvojo 20 amžiaus kompiuterių įsilaužėlį, kuris kartą pradeda gauti pranešimus apie tai, kad neva vieną lemtingą dieną jis turės kažką panašaus į mesijaus pareigą nuspręsti pasaulio likimą.
Žiūrovai suvokia, dar prieš Neo pačiam sužinant, kad jo vaidmuo gelbstint žmonių rasę bus labai reikšmingas įvykis. Filme Neo atsiskleidžia vis kintančiose suvokimo būsenose, kurių daugumą paaiškina Laurence‘as Fishburne‘as, įkūnijantis filosofinį-mokomąjį vaidmenį. Jo vaidinamas personažas Morpheus deda visas pastangas, kad paaiškintų, kaip filmo piktadarys gali būti „nervinė interaktyvi simuliacija“, ir kad Matrica yra visur, kurią verčia vykdyti grėsmingos besitransformuojančios figūros su kostiumais ir akiniais nuo saulės. „Matrica“ yra toks filmas, kur akiniai nuo saulės yra neatsiejama išpuoselėtų kovos scenų dalis.
„Matrica“ sukuria nuostabą kovų scenomis ir apšvietimo efektais, virtuali scena žaibiškai pasikeičia (kai Neo panori gauti ginklų ir tūkstančiai jų staiga atsiranda iš niekur). Kovos menų triukai yra apskrita vienas stipriausių poveikio taškų. Prižiūrint Honkongo kovos menų choreografui ir kino režisieriui Yuen Wo Ping, filme oru sklindantys kovų kadrai primena Honkongo veiksmo filmų stilių. Kino sales susprogdinęs nuotykis tapo kultiniu klasikiniu kino kūriniu ir buvo visa galva aukštesnis už vėliau sekusius tęsinius.
7. „ŽALIOJI MYLIA“ (Green Mile, 1999)
Frankas Darabontas savo darbų sąraše turi net penkias Stepheno Kingo kūrinių ekranizacijas: „Moteris kambaryje“ (The Woman in the Room, 1983), „Naktinės pamainos kolekcija“ (Nightshift Collection,1994, „Pabėgimas iš Šoušenko (The Shawshank Redemption, 1994), „Pražūtingas rūkas“ (The Mist, 2007) ir „Žalioji mylia“ (The Green Mile, 1999).
Ar galima žmogui atimti gyvybę, kad tokiu būdu jis būtų nubaustas už žmogžudystę? Kuo “civilizuota” egzekucija kalėjime skiriasi nuo paprasto nužudymo? Ir pagaliau, ar žmogžudį mirties bausme nubaudusi visuomenė turi moralinę teisę sakyti, kad triumfavo teisingumas? Tokius ir panašius klausimus vis dažniau užduoda ne tik paprasti žmonės, bet ir nebanalaus holivudinio kino kūrėjai.
„Žaliosios mylios“ išvakarėse mirties bausmės tematiką kinematografininkai nagrinėjo itin dažnai. Vienas po kito pasirodžiusiuose filmuose mirtininkus filmuose vaidino tokie populiarūs aktoriai, kaip Seanas Pennas („Mirtininkas eina!/ Dead Man Walking, 1995), Gene’as Hackmanas („Kamera“/ The Chamber, 1996) Samuelas L. Jacksonas (Metas žudyti“/ A Time to Kill, 1996) ir net Sharon Stone („Paskutinis šokis“/ Last Dance, 1996). O tuoj po „Žaliosios mylios“ sukurtas Larso von Triero filmas „Šokėja tamsoje“ (2000) su visomis detalėmis parodęs, kaip Amerikoje buvo vykdoma mirties bausmė pakariant, regis, jau neturėjo palikti abejonių, kad toks barbariškumas nesuderinamas su civilizuoto pasaulio normomis.
Savo žodį diskusijoje dėl mirties bausmės tarė “siaubų karaliumi” seniai pravardžiuojamas Stephenas Kingas ir režisierius Frankas Darabontas, „Žalioje mylioje“ rekonstruojantys tikra istorija, įvykusi Amerikoje 1935 metais, kai į Cold Mountaino kalėjimo mirtininkų kamerą pakliuvo milžiniško sudėjimo juodaodis Džonas Kofis (Michaelas Clarke’as Duncanas). Jis nuteistas už dviejų mažų mergyčių nužudymą, bet visai nepanašus į šaltakraujišką žudiką. Panašu, kad likimas bus jam iškrėtęs piktą pokštą. Tačiau dabar Džono laukia tik žaliu linoleumu dengtas koridorius, vedantis į šiurpios egzekucijos vietą. Ši “žalioji mylia” vėliau visą gyvenimą kankins Tomo Hankso (jis vaidina kalėjimo prižiūrėtoją) herojų ir belsis į žiūrovų sąžinę. Ar išgirsime šį balsą? (G.J.)
6. „LEONAS“ (Léon, 1994) Šis filmas išgarsino visame pasaulyje prancūzų režisierių Luc’ą Bessoną anksčiau nei jo „Penktasis lementas“, o aktorius Jeanas Reno akimirksniu tapo tarptautine žvaigžde, kurią mielai kviečia Holivudo kino kūrėjai. Jo suvaidintas profesionalus žudikas Leonas labai skyrėsi nuo kitų šio amato specialistų. Atvykęs į Niujorką iš Sicilijos, Leonas yra visiškai vienas kaip tigras džiunglių tankmėje. Jis neturi draugų, rūpinasi tik gėlėmis, mėgsta pieną ir klasikinius filmus, nemoka skaityti ir rašyti, bet savo amatą išmano tobulai. Namai jam visuomet buvo saugi užuovėja, bet kartą jos ramybę sudrumstė ginkluoti niekšai.
Tylenio Leono akivaizdoje korumpuoto policininko Stensfildo (Gary Oldmanas) bičiuliai išžudė dvylikametės Matildos šeimą. Leonui pavyko mergaitę išgelbėti. Mergaitė žino, kas surengė skerdynes jos namuose, todėl pati kuo greičiau nori tapti žudike ir atkeršyti.
Aiškiai orientuodamasis į tarptautinę auditoriją Lucas Bessonas „Leoną“ kūrė anglų kalba ir nemažai scenų nufilmavo Niujorko kvartaluose. Amerikietiškų akcentų filme labai daug. Čia ir scenos su mažąja Matilda, kuriose mergaitė, norėdama pralinksminti savo paniurėlį globėją jam vaizduoja tai Chapliną, tai Marilyn Monroe, tai miuziklų žvaigždę šokėją Gene‘ą Kelly. O ir pati siužetinė schema – suaugusio žmogaus ir vaiko kelionė per Ameriką – nesuskaičiuojamą daugybę kartų naudota pačių amerikiečių filmuose (nuo Peterio Bogdanovichiaus „Popierinio mėnulio“ iki Johno Cassaveteso „Glorijos“): šią tradiciją Lucas Bessonas puikiai žino (ir panašius filmus, matomai, mėgsta), todėl sugalvoja savo originalų motyvą. Dar klausimas – kas jo bastūnų porelėje yra labiau suaugęs – naivumo ir vaikiškos sielos įsikūnijimas Leonas ar anksti subrendusi ir gyvenimo negandų užgrūdinta dvylikametė Matilda? (Natalie Portman po šio nuostabaus debiuto tapo ryškia tarptautinio kino žvaigžde).
Britų aktorius Gary Oldmanas suvaidino tikrą pabaisą – jo korumpuotas policininkas Stensfildas yra sadistas, maniakas ir narkomanas. Dar vieną – šį kartą tarpgalaktinį – piktadarį aktorius suvaidino „Penktajame elemente“: čia kosmoso valdovas Zorgas atrodo kaip groteskiškas komikso personažas, totalaus blogio karikatūra.
Nors daug žiaurių scenų talpinantis filmas yra kriminalinis veiksmo trileris, režisierius įsigudrina praplėsti jo turinį kitomis temomis – draugystės, meilės, šeimos. O Jeano Reno suvaidintas samdomas žudikas aktoriaus charizmos dėka tampa vienu įsimintiniausiu kriminalinio kino personažu: kartą pamatęs niekada nepamirši jo figūros ir eisenos, megztos kepuraitės ir apvalių juodų akinių, baletui būdingų judesių grakštumo profesinės veiklos scenose, meilės gėlėms vazonuose ir įpročio gerti pieną.
Filmo scenarijų galima atskiromis scenomis pateikti kaip pavyzdį būsimiesiems scenaristams. Kaip ir mokėjimo tiksliais lakoniškais štrichais charakterizuoti personažų esmę. Kaip puikų pavyzdį pateiksiu trumpą Leono ir Matildos dialogą:
– Tau reikia subręsti.
– Aš jau subrendusi. Dabar jau pradėjau senti.
– O aš atvirkščiai. Aš jau pakankamai senas. Ir man pats laikas subręsti. (G.J.)
5. „ŠINDLERIO SĄRAŠAS“ (Schindler’s List, 1993) Pagal Thomaso Keneally romaną sukurtas filmas pasakoja apie žmogų, Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjusį šimtus žydų. Apsukraus verslininko Oskaro Šindlerio (Liamas Neesonas) metalo gaminių fabrike Krokuvoje dirbo daug žydų iš geto. Pradžioje jie fabrikantui tebuvo pigi darbo jėga. Tačiau netrukus cinišką požiūrį keičia užuojauta, ir Šindleris tampa žydams tikru angelu sargu. Filmo moto – citata iš Talmudo “Kas išgelbėjo vieną gyvybę, tas išgelbėjo visą pasaulį”.
Idėja sukurti tokį filmą gimė dar septintojo dešimtmečio pradžioje, kai vienas Oskaro Šindlerio išgelbėtas žydas Poldekas Pfeferbergeris pasiryžo visam pasauliui papasakoti apie mažai žinomą teisuolį. 1963 metais Howardas Kochas (vienas legendinės „Kasablankos“ kūrėjų) net parašė scenarijų, tačiau jis nebuvo realizuotas. Bet prie šio scenarijaus sukūrimo prisidėjęs legendinis Holivudo režisierius Billy Wilderis vėliau įtikino Steveną Spielbergą imtis šio projekto.
1982-aisiais, pasikalbėjęs su Pfeferbergeriu Thomas Keneally parašė knygą „Šindlerio laivas“ (Schindler’s Ark). JAV kino korporacijos MCA prezidentas Sidas Sheinbergas pasiuntė knygos recenziją Stevenui Spielbergui, o kai režisierius išreiškė norą ją ekranizuoti, studija Universal Pictures tuoj pat įsigijo visas reikalingas teises. Tiesa, tada Spielbergas buvo pasinėręs į fantastinių bei nuotykių filmų pasaulį („Ateivis“, „Indiana Džounsas“), todėl į Pfeferbergerio klausimą „Kada gi prasidės filmavimo darbai“, Spielbergas tiesiai šviesiai atsakė: „Po dešimties metų“.
Tiek ilgai studijos vadovai laukti nenorėjo, todėl ėmė dairytis, kas galėtų šio projekto imtis. Pats Spielbergas įkalbinėjo kolegą Sydney‘ų Pollacką, studijos atstovai – Martiną Scorsese – šis atsisakė, sakydamas, kad Holokausto tragediją geriausiai perteiktų režisierius žydas). Atsisakė ir Romanas Polanskis, nes būdamas aštuonerių jis pats gyveno Krokuvos gete ir pabėgo iš jo geto likvidavimo išvakarėse (vėliau režisierius visgi sukurs filmą „Pianistas“, pasakojantį apie tuos tragiškus įvykius).
Taip stumdant projektą iš vienų rankų į kitas atėjo 1991-ieji. Spielbergas ką tik baigė dar vieną nuotykių filmą „Kablys“ (Hook) ir jau galėjo niekieno netrukdomas pasinerti į tragišką Holokausto pasaulį. Tačiau Sidas Sheinbergas iškėlė vienintelę sąlygą – pirmiau Spielbergas turi padaryti „Juros periodo parką“. Tai buvo ir komercinis, ir psichologinis taktinis sprendimas. Niekas negalėjo prognozuoti komercinės „Šindlerio sąrašo“ sėkmės, todėl filmas apie dinozaurus nesėkmės atveju kompensuotų studijos patirtus nuostolius. Na, ir psichologiškai režisieriui po Holokausto tragedijos daryti dinozaurų atrakcioną tikriausiai būtų ne taip lengva.
Planuodamas būsimąjį filmą Spielbergas iš karto nusprendė, kad „Šindlerio sąrašas“ bus nespalvotas filmas. Jis motyvavo tuo, kad Krokuvos geto sunaikinimas liko užfiksuotas juodai baltuose pačių nacių filmuotuose kadruose.
Krokuvos geto sunaikinimui scenarijuje buvo skirtas vos vienas puslapis. Spielbergas pareikalavo šią vietą gerokai išplėsti, kas ir buvo padaryta. Tik filmuoti tikrame Aušvice Lenkijos valdžia neleido, todėl teko statyti identišką mirties stovyklos dekoraciją.
Režisierius neapsiriko – „Šindlerio sąrašas“ susilaukė milžiniškos sėkmės ir tapo daugiausiai pinigų kino istorijoje uždirbusiu juodai baltu filmu.
Prie beprecedentės filmo sėkmės, be abejo, prisidėjo ir pagrindinių vaidmenų atlikėjai. Liamas Neesonas puikiai parodo savo herojaus metamorfozę, kai fanatiškas nacių idėjų šalininkas, sukrėstas nežmoniškų jo garbinamos partijos nusikaltimų, tampa fašistinės ideologijos priešininku ir rizikuodamas gyvybe ima gelbėti nuo sunaikinimo pasmerktuosius.
Visiškas Šindlerio antipodas – Ralpho Fienneso suvaidintas Amonas Göthas – nacių vykdytos politikos fanatikas, sadistas ir šaltakraujis žudikas (1946-aisiais nuteistas ir pakartas). Būtent jam buvo suteikti įgaliojimai sunaikinti Krokuvos getą ir po šios operacijos išlikusius žydus perkelti į Plašovo (Płaszów) koncentracijos stovyklą, o kai buvo nuspręsta likviduoti ir ją – pasmerktieji buvo išvežti į Aušvicą.
Dar vieną įsimenantį vaidmenį suvaidino Benas Kingsley. Jo Ichakas Šternas buvo Šindlerio buhalteris. Būtent jis ir padėjo sudaryti vadinamąjį „Šindlerio sąrašą“ – nuo išvežimo į Aušvicą išgelbėtų žydų registrą.
Filmas apdovanotas septyniais Oskarais: geriausias filmas, režisierius, adaptuotas scenarijus (Stevenas Zaillianas), operatorius (Januszas Kaminskis), kompozitorius (Johnas Williamsas), montažas (Michaelas Kahnas) ir dailininkas (Allanas Starskis). (G.J.)
4. „ESMINIS INSTINKTAS“ (Basic Instinct, 1992) Savo metu šis filmas šokiravo ne tiek atviromis erotinėmis scenomis, kiek ciniška pagrindinės herojės Ketrin Tramel (Sharon Stone) charakteristika: amorali ir biseksuali inteligentė, kriminalinių romanų autorė, visiškai laisva nuo bet kokių moralinių prietarų, lengvai manipuliuojanti savo meilužiais ir žudanti juos orgazmo akimirką peiliu, skirtu ledams trupinti. Taip prasidėjo fenomenali aktorės Sharon Stone sėkmė.
Šis vaidmuo išgąsdino daugelį Holivudo gražuolių. Viena po kitos vaidmens atsisakė Kim Basinger, Julia Roberts, Greta Scacchi, Meg Ryan, Michelle Pfeiffer, Geena Davis, Kathleen Turner, Ellen Barkin ir Mariel Hemingway. Ilgai režisierius įkalbinėjo ir Demi Moore. Visoms joms pasirodė, kad toks vaidmuo gali neigiamai atsiliepti jų reputacijai, o tuo pačiu metu ir karjerai.
Surizikavo tik Sharon Stone, kuriai, tiesą sakant, nebuvo ką prarasti, nes iki tol ji buvo tik graži nuotykių filmų puošmena, TV serialų statistė ar žavi blondinė šalia tokių supermenų, kaip Richardas Chamberlainas („Karaliaus Saliamono kasyklos“, 1985), Bradas Davisas („Šaltas kaip plienas“, 1987), Stevenas Seagalas („Niko“, 1988), Arnoldas Schwarzeneggeris („Viską prisiminti“, 1990).
Sharon Stone surizikavo, nes pasitikėjo režisieriumi, su kuriuo jau dirbo filmuojant „Viską prisiminti“. Nemenkas argumentas buvo ir 500 tūkstančių dolerių honoraras, kuris nebuvo toks jau milžiniškas palyginus su filmo biudžetu (49 mln. dol.).
Michaelas Douglasas pasakojo taip pat įkalbinėjęs Sharon Stone imtis pagrindinio vaidmens. Tiesa, aktoriaus motyvai buvo šiek tiek savanaudiški. Jis bijojo vienas prisiimti atsakomybę: „Man reikia, kad kažkas pasidalytų šio filmo rizika“, – sakė jis. “Aš nenoriu būti vienas pats, kai į mus pasipils š*** fontanai“.
Dėl š*** fontanų Michaelas Douglasas būgštavo neveltui. Nereikėjo nė laukti premjeros. Dar San Franciske filmavimo darbus dažnai stabdė gėjų ir lesbiečių teisių gynėjai ir kitokie demonstrantai, miesto gatvėse kasdien budėdavo policijos būriai, tramdantys riaušininkus. Protestuotojai trukdė filmavimui taip pat keldami sąmyšį specialiai atsineštais lazeriais ir švilpukais.
Vienas prodiuserių – Alanas Marshallas – asmeniškai policijos pareigūnams nurodinėjo, kuriuos protestuotojus reikia suimti. Dėl to kildavo tikras chaosas gatvėse, dėl kurio Alanas Marshallas galiausiai pats buvo areštuotas. Žodžiu, buvo linksma…
Pagrindinis filmo herojus policijos detektyvas Nikas Kuranas (Michaelas Douglas), San Franciske tiriantis itin žiaurios žmogžudystės bylą, įtaria nužudytojo buvusio muzikanto draugę, šokiruojančių romanų autorę, kuri visai neseniai savo knygoje detaliai aprašė analogišką nusikaltimą – kai seksualinių santykių metu blondinė nužudo meilužį peiliu, skirtu trupinti ledą.
Nikas galvoja, kad nužudyti galėjusi pati Ketrin Tramel arba kas nors, kas tokiu būdu nori ją „pakišti“. Apklausos metu mergina elgiasi įžūliai, provokuoja pareigūnus ir šaltakraujiškai atlaiko išbandymą melo detektoriumi. Be to, ji turi alibi. Tačiau pamažu ima atsiskleisti Ketrin praeities paslaptys, o į šį liūną neapdairiai įklimpęs Nikas tampa vis labiau priklausomas nuo Ketrin erotinių kaprizų ir jos primetamų seksualinių mazochistinių žaidimų.
„Esminis instinktas“ turėjo tokį didelį rezonansą, kad panašias seksualias fatališkas moteris Sharon Stone vėliau vaidino dar ne kartą, o Michaelas Douglas taip pat tęsė valdingų moterų seksualinės aukos temą „Demaskavime“ (Disclosure, 1994).
„Esminis instinktas“ buvo nominuotas Oskarui už muziką ir montažą, bet šių prizų negavo. Užtai 2006-aisiais, pasitinkant penkioliktąsias sensacingo filmo metinėms, susilaukė tęsinio „Esminis instinktas 2“ (Basic Instinct 2, rež. Michaelas Caton-Jonesas).
Jis tęsė pasakojimą apie rašytojos Ketrin Tramel eksperimentus su vyrais. Skotland Jardo policininkai įtaria, kad ji vėl sugrįžo prie pavojingo pomėgio seksualinės ekstazės akimirką ją patenkinančius patinus žudyti garsiuoju ledo kirtikliu. Todėl įsako teismo psichiatrui Endriu Glasui pasekti lemtingą gražuolę. Bet šis, kaip ir jo pirmtakas Nikas Kuranas, pakliūva į pinkles.
Tačiau ir šį kartą paaiškėjo seniai žinoma tiesa – antrą kartą įbristi į tą patį vandenį neįmanoma. Amerikoje plačiai išreklamuotas „Esminis instinktas 2“ lyderiu netapo ir pagal pajamas atsidūrė paskutinėje dešimtuko vietoje. O pagal Holivudo reitingus toks komercinio filmo rezultatas reiškia visišką krachą. (G.J.)
„TERMINATORIUS 2“ (Terminator 2. Judgment Day, 1991) Kaip tik nuo šio filmo prmtaku mūsų šalyje prasidėjo vaizdajuosčių bumas, o „Švarcu“ pramintas kultūristas Arnoldas Schwarzeneggeris ilgam tapo ne tik paauglių kulto objektu.
Būtent „Terminatoriuje“ pirmą kartą iš ekrano pasigirdo jau legendinėmis tapusios frazės – “hasta la vista, baby” ir ” I’ll be back…”. Tada pasaulio žodyną papildė dar vienas naujadaras “kiborgas” (kibernetinis organizmas). Tokią žmogaus pavidalą turinčią neįveikiamą būtybę ir suvaidino Arnoldas Schwarzeneggeris. Fantastinis Terminatorius T-800 iš ateities (2029-ųjų metų) atvyksta į šiuolaikinį Los Andželą. Ateivis privalo nužudyti jauną moterį Sarą, nes jai lemta pagimdyti sūnų, kuris išgelbės žmoniją nuo atominio karo grėsmės ir padės žmonėms ateities kare nugalėti robotus.
Pasipriešinti tokiems planams ryžtasi Sąrą įsimylėjęs kareivis Kailas Rysas (Michaelas Biehnas), kuris pasirodo taip pat esąs atvykėlis iš ateities, aktyvus žmonių pasipriešinimo mašinoms judėjimo dalyvis. Ateities pasaulį valdo galingą kibernetinė korporacija „Skynet“, kontroliuojanti žmonėms didelę grėsmę keliančių robotų ir kitokių mechanizmų armiją. Būtent „Skynet“ mokslininkų išrasta laiko mašina į 1984-uosius siunčiamas Terminatorius, o jam iš paskos keliauja ir Kailas Rysas.
Į fantastinio veiksmo kino rūbą režisierius Jamesas Cameronas įvelka daug aktualių problemų keliantį siužetą. Tai ir (kol kas dar menamos) kelionės laike, ir perspėjimas apie žmogaus sukurtų “intelektualių” mašinų bei kompiuterinių technologijų pavojų. Svarbi, žinoma, bet kokiam veiksmo filmui ir ekstremaliose situacijose atsidūrusių žmonių išgyvenimo strategija.
Filmo tęsinyje „Terminatorius 2: Paskutiniojo teismo diena“ (Terminator 2: Judgment Day, 1991) įvykiai plėtojasi praėjus dešimčiai metų po pirmojo filmo, kai Saros sūnui Džonui vėl iškyla mirtinas pavojus. Berniukas, kaip žinia, yra saugios žmonijos ateities garantija, todėl kova dėl jo tampa svarbiausiu amžiaus mūšiu dėl rytdienos. Perprogramuotas ir patobulintas Arnoldo Schwarzeneggerio Terminatorius stoja į mirtiną mūšį su robotu žudiku.
Trečiasis filmas „Terminatorius 3. Mašinų prisikėlimas“ (Terminator 3: Rise of the Machines, 2003) vaizduoja dar 10 metų vėlesnius įvykius. Džonas Konoras apsaugojo žmoniją nuo sunaikinimo, tačiau praeities šešėliai žengia į ateitį: mašinų tinklo „Skynet“ sukurtas kibernetinis robotas T-X siunčiamas užbaigti savo pirmtako darbą.
Trečiąjį filmą režisavo jau ne Jamesas Cameronas, o jo kolega Jonathanas Mostow. O ketvirtajame filme „Terminatorius: Išsigelbėjimas“ (Terminator Salvation, 2009) nebeliko ir Arnoldo Schwarzeneggerio, kuris jau buvo išrinktas Kalifornijos gubernatoriumi ir kuriam laikui suspendavo savo sėkmingą kino karjerą.
Atlikęs pilietinę pareigą naujajai tėvynei (Arnoldas Schwarzeneggeris, kaip žinia, gimė Austrijoje) aktorius sugrįžo į populiariųjų kino projektą ir dideliam fanų džiaugsmui vėl sutiko suvaidinti bene garsiausią savo superherojų filme „Terminatorius: Genezė“ (Terminator Genisys, 2015). Pats aktorius taip komentavo šią situaciją: „Čia tas pats, kas važiuoti dviračiu – jei kartą išmokai, tai nepamirši niekada. Perskaitęs scenarijų, pradėjau sakyti savo replikas tarsi būčiau robotas“.
Terminatoriaus įgūdžių Arnoldui Schwarzeneggeriui neišvaistė. „Ilgai grojančio“ fantastinio projekto tęsinio premjera Lietuvoje „Terminatorius. Tamsus likimas“ (Terminator: Dark Fate) mūsų ekranuose įvyko pernai metų lapkričio pirmąją. Ir didžiąjame ekrane Arnis vis dar atrodo puikiai.
2. „FORESTAS GAMPAS“ (Forrest Gump, 1994) Ne taip dažnai atsitinka, kad koks nors literatūrinis personažas būtų ne tik įdomus savaime, bet dar įkūnytų svarbius nacionalinio charakterio bruožus. Ispanams tai Don Kichotas ir Sančo Pansa, prancūzams – Voltaire‘o Kandidas ar Honoré de Balzac‘o personažai, o britams – spalvingi Charleso Dickenso herojai, čekams bei slovakams – šaunusis kareivis Šveikas.
Amerikiečiams paskutinį XX a. dešimtmetį tokiu personažu tapo rašytojo Winstono Groomo sugalvotas herojus Forestas Gampas. Kai knygą ekranizavo Robertas Zemeckis, o pagrindinį vaidmenį sukūrė Tomas Hanksas, gimė vienas garsiausių XX amžiaus filmų, tinkamai įvertintas ir JAV Kino meno akademijos. Forestas Gampas akimirksniu tapo kultiniu personažu, kurį pamėgo žiūrovai, o solidūs žurnalai Amerikoje ėmė rimtai nagrinėti „gampizmo“ fenomeną. Šis naujas žodis, kaip ir „reiganomika“ tapo svarbiu to meto Jungtinių valstijų gyvenimą charakterizuojančiu terminu.
Šešiais Oskarais apdovanotas filmas pasakoja amerikietišką “Jonelio kvailelio” istoriją. Vaikystėje Forestas dėl savo žemo intelekto koeficiento vos neatsidūrė specialioje nevispročių mokykloje, bet nuo šios lemties jį išgelbėjo motina (Sally Field). Jos pasiaukojanti meilė ir išmintingi patarimai taip paveikė Foresto likimą, kad jis išsivadavo nuo savo luošumo, išmokė “firminių” judesių scenoje būsimąjį rokenrolo karalių Elvį Presley, tapo puikiu teniso žaidėju, sėkmingai mokėsi koledže, buvo pakviestas į prezidento Johno Kennedy kabinetą, pasiūlė Johnui Lennonui parašyti dainą „Imagine“, pasižymėjo Vietnamo kare ir pasidarė tikru išminčiumi.
Forestą Gampą daug kas lygino su Dustino Hoffmano „Lietaus žmoguje“ suvaidintu autistu Reimondu. Palyginimas ne itin vykęs, nes Reimondas pasižymėjo nepaprasta atmintimi ir fenomenaliais matematiniais sugebėjimais. Nieko panašaus Tomo Hankso suvaidintame personaže nėra – Foresto Gampo intelekto koeficientas 75 yra mažesnis už minimalų (į JAV mokyklas priimamiems vaikams žemiausia IQ riba – 80). Filmo autorių tikslai kiti. Jie nori nuvainikuoti Didžiosios Amerikietiškos Svajonės mitą, pagrįstą ypatingais sugebėjimais ir valia savo tikslo siekti. Ypatingų sugebėjimų, kaip jau buvo pasakyta, Forestas Gampas neturi, o štai valios jam tikrai nereikia skolintis iš kitų. Valią jis ėmė ugdyti dar vaikystėje, kai teko atremti bendraamžių patyčias. Ne, jis nestojo į atvirą kovą su skriaudikais, bet konfliktų visuomet išvengdavo… pabėgdamas. Bėgimas ir tapo jo gyvenimo credo.
Visas filmas ir yra Foresto Gampo bėgimas laike, suteikiantis galimybę net ne visais atžvilgiais „sveikam“ žmogui pasiekti kitiems neįmanomo rezultato. Todėl netenka stebėtis, kad „Forestas Gampas“ tapo svarbiu kinematografinio pasaulio įvykių, o garsiausių filmuose skambančių frazių galerija pasipildė šūkiu: „Bėk, Forestai, bėk!“ (G.J.)
1. ,,Bulvarinis skaitalas“ (angl. Pulp Fiction, 1994) Šiam Quentino Tarantino filmui teko Oskaras už originalų scenarijų, pagrindinis Kanų kino festivalio prizas ir kultinio kino reputacija. Trijose novelėse, turinčiose savo pavadinimus („Vincentas Vega ir Marcelo Voleso žmona“, „Auksinis laikrodis“ beir „Bonės situacija“) režisierius iki valios pasityčioja iš kriminalinio kino stereotipų, užtikrintai balansuoja ant kičo estetikos ašmenų ir apgyvendina iš piršto išlaužtą siužetą nepamirštamais personažais.
Čia juodaodis samdomas žudikas Džiulijusas (Samuelis L. Jacksonas) kiekvienai savo aukai prieš mirtį įkvėptai perskaito biblinio pranašo Ezechielio pamokslą apie kerštą. Jo porininkas Vincentas Vega (Johnas Travolta) neapdairiai pakliūva į boso žmonos kerų pinkles ir priverstas griebtis radikalios medicinos pagalbos. Nevykėlis boksininkas Bučas (Bruce’as Willisas) patenka į rankas seksualiniams maniakams, bet savotišku būdu atsiteisia skriaudikams už prarastą garbę ir orumą. Pedantiškas mafijos likvidatorių globėjas (Harvey Keitelis) pirmą kartą per visą savo kriminalinę karjerą atsiduria labai komplikuotoje padėtyje. O filmą pradedantys ir baigiantys nevykėliai barų plėšikai (Timas Rothas ir Amanda Plummer) gauna gerą žudikų etikos pamoką.
„Bulvarinis skaitalas“ padarė tikrą perversmą kriminaliniame kine, nors šio žanro taisyklės per keletą dešimtmečių buvo tvirtai sustyguotos.
Q. Tarantino leido sau sujaukti net nuoseklaus pasakojimo principus. Pavyzdžiui, antroje novelėje nušautas Johno Travoltos personažas kaip niekur nieko gyvas bei sveikas be jokio paaiškinimo pasirodo trečiojoje. Panaši struktūra labai patiko Q. Tarantino pasekėjams, todėl kuri laiką jaunų režisierių kine buvo populiari.
Filmo pradžioje paaiškinamas kūrinio pavadinimas: „Bulvariniu skaitalu“ (Pulp) Amerikoje vadinami vadinamieji „geltonieji“ žurnalai, leidžiami masiniais tiražais ir nekvaršinantys galvų skaitytojams rimtais probleminiais straipsniais.
Labai lengvabūdiška yra ir paties filmo stilistika, sudaryta iš apiplėšimų ir žmogžudysčių, jaunos merginos (Uma Thurman) išgelbėjimo nuo narkotikų perdozavimo itin ekstremaliu būdu, ir (pseudo)filosofinių pasamprotavimų „apie nieką“ (čia jau negalima nepaminėti sąmojų žaižaruojančių paradoksalių dialogų, o šioje srityje Q. Tarantino, regis, nėra lygių).
O kad Johnui Travoltai nėra lygių improvizuotuose šokiuose, įrodo scena bare „Triušis Džekas“ (Jack Rabbit), kai Johnas su Uma Thurman (kuri tualete dar pauosto kokaino) suskelia ugningą tvistą su originaliais kūno judesėliais pagal Chucko Berry hitą „You Never Can Tell“.(G.J.)
Gediminas Jankauskas, Milda Lileikaitė