Dar ne taip seniai katalikų kunigas pedofilas filmuose buvo antro, o gal ir trečio plano personažas, apie kurio tvirkinamuosius veiksmus buvo kalbama užuominomis, o pats intymus aktas, aišku, likdavo už kadro. Labai garsiai apie šią Bažnyčios slepiamą problemą ispanų režisierius Pedro Almodóvaras prabilo jaudinančioje dramoje „Blogas auklėjimas“ (La mala educación, 2004). Prisimenu, kaip to filmo premjera sutapo su per pasaulį nuvilnijusiomis istorijomis apie pedofiliją kaltinamus katalikų kunigus ir buvo nemažai manančių, kad režisierius tiesiog, kaip sako politikai, „pajuto konjunktūrą“ ir spėjo pasisakyti aktuali tema. Iš tikrųjų gi apie šią problemą Pedro Almodóvaras savo c interviu kalbėjo dar prieš dešimtmetį, o ryžosi apie tai sukurti filmą gerokai vėliau. Tokį delsimą dalinai paaiškina ir akivaizdžiai autobiografiniai „Blogo auklėjimo“ motyvai, tik, žinoma, nereikia režisieriaus tapatinti su pagrindiniais jo filmo personažais.
Tikru flagmanu, viešinant faktus apie kunigus pedofilus, tapo JAV laikraštis „Boston Globe“, kurio žurnalistai nuo 2002-ųjų paskelbė kelis šimtus straipsnių apie kunigų seksualinius nusikaltimus prieš mažamečius. Už sėkmingą tyrimą žurnalistai buvo apdovanoti prestižine Pulitzerio premija, o šie demaskuojantys dokumentai išprovokavo visuotinę Katalikų bažnyčios krizę, kuri ne tik tęsiasi iki šiol, bet ir įgauna pagreitį.
Pedofilija aukščiausiu lygiu jau pasmerkė popiežius Pranciškus, tačiau net ir toks autoritetas jau nebegali sustabdyti žemyn lyg sniego kamuolys lekiančio ir kaskart vis labiau didėjančio skaudžios problemos rutulio. Dauguma Katalikų Bažnyčios atstovų kol kas užėmę stiprias gynybines pozicijas ir linkę į kompromisą tik tada, kai kalbama apie seniai praeityje įvykdytą seksualinę prievartą, kuriai neva jau galima taikyti „senaties termino“ formuluotę.
Pristatome TOP 10 šokiruojančių, provokuojančių ir kviečiančių susimąstyti filmų apie katalikų dvasininkus
„GOLGOTA“ (2014)
„Golgota“ – filmas, kurio pavadinime užšifruota pagrindinė šios kino juostos mintis arba kitaip tariant sąsaja su tam tikru laikotarpiu ir jame vykusiais įvykiais. Golgota arba Kalvarijos kalnas – tai kalva netoli Jeruzalės, ant kurios buvo vykdomos mirties bausmės ir, kaip manoma, buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus. Golgota – kančių, kankinimo vieta.
Nuo pat pradžios iki pat filmo pabaigos žiūrovas priverstas intensyviai mąstyti ir analizuoti ne tik filme vykstančius įvykius, bet ir įvykius realiame gyvenime. Ši kino juosta labai tiksliai atspindi šiandieninės visuomenės skaudulius ir ydas, kurių dauguma vengia ir nenori analizuoti. Filmas „Golgota“ parodo nepaprastai daug jausmų – kasdieninio skausmo, tikėjimo, nevilties praradimo veidus, atgailą, apmaudą, bei pyktį. Pagrindinis herojus, kuriam ir tenka išgyventi šį jausmų mišinį yra gerietis kunigas. Jis tarsi avelė apsupta vilkų gaujos ir besikaunanti dėl išlikimo. Kunigo vaidmens atvaizdavimas yra be galo stiprus ir kažin, ar yra sukurtų labiau vykusių filmų, kuriuose taip tobulai būtų perteiktas kunigo paveikslas. Kaip dar vieną iš stipriųjų šio filmo pusių galima būtų išskirti idealiai pateiktus Sligo apylinkės vaizdus. Jie tobulai reprezentuoja Airijos grožį, kuris ne vienam palieka neišdildomą įspūdį ir suteikia peno akims.
Tačiau, šiame filme visgi svarbiausia yra siužetas, o tiksliau istorija apie kunigą, kuriam tenka gyventi apsuptam melo, pykčio, paniekos bei žiaurumo. Nežinau, kas dar tobuliau ir įtikinamiau atrodytų vaidindamas gerietį kunigą nei Brendan Gleeson. Tėvas Džeimsas, taip jis pristatomas filme, kunigu tapo ganėtinai vėlai. Iki tol jis turėjo žmoną, su kuria susilaukė dukters, ir tik žmonai mirus jis pajuto Dievo pašaukimą ir tapo kunigu. Praėjusiame savo gyvenimo etape jis nebuvo šventasis. Jis turėjo rimtų problemų su alkoholiu, kurios persekioja netgi jam tapus kunigu. Didesnė įtampą kunigą verčia griebtis taurelės. Tad, kaip matome, jo kelias gana duobėtas ir sunkus. Tačiau kunigas vaizduojamas, kaip itin įžvalgus, jis geriau pažįsta jį supančius žmones nei jie patys save. Didžioji dalis veikėjų abejingi, ciniški bei niekingi žmonės, slepiantys save po mandagumo kaukėmis, kurias kunigas permato kiaurai ir dėl to kenčia.
Viena svarbiausių ir labiausiai įtemptų filmo scenų yra toji, kai pas kunigą atlikti išpažinties ateina vyras, kuris pasipasakoja apie tai, kaip jį vaikystėje išprievartavo vienas iš dvasininkų. Šis vyras pasako kunigui, kad jis bus nužudytas ateinantį sekmadienį. Jis tai suvokia tarsi atsiskaitymą su tuo kunigu, kuris jį išprievartavo, nes dėl to, kad jam reikėjo kentėti reikia atsakyti dvasininkui ir nesvarbu, kuriam, o gal dar geriau tam, kuris yra geras. Šis paradoksas žiūrovą palieką visiškai nesupratusį, kodėl už tai turi atsakyti geras kunigas.
Likusioje filmo dalyje mes matome kasdienį kunigo gyvenimą po tos išpažinties. Matome kunigą gyvenantį baimėje, bet tvirtai besilaikantį kunigo nuostatų, bandantį surasti geriausią sprendimą tokioje situacijoje. Nors matome, kad jam nėra lengva, jis kreipiasi į vyskupą, prašo jo patarimo. Pats suvokia, kad protingiausia būtų įskųsti atlikusį išpažintį vyrą policijai, bet tada jam iškyla klausimas, ar Jėzus Kristus elgtųsi taip.’
„KUNIGO VAIKAI“ (Svećenikova djeca, 2013)
Kroatų režisieriaus Vinko Brešano filmas „Kunigo vaikai“, tai kontraversiškos Mate Matišico komedijinės pjesės adaptacija ekrane. Ši kino juosta gavo didelį pasisekimą visoje Kroatijoje ir tapo trečia pagal didžiausios piniginės vertės susilaukimą jau nepriklausomoje šalyje.
Filmo siužetas nukelia žiūrovus į mažą Dalmatijos kaimelį, kur jaunas kunigas atvyksta į parapiją pakeisti prieš tai ten buvusio dvasininko. Atvykus į provinciją, kunigą Fabianą šokiruoja nesibaigiančios laidotuvės, o mažas gimstamumo skaičius saloje kelia tik dar didesnį nerimą.
Vienos išpažinties metu, atsitiktinai sužinojęs šios problemos priežastis, naujasis kunigas nusprendžia imtis veiksmų, kad pagerintų susidariusią situaciją. Tiesa, Fabianas pasirenka išties neįprastą problemos sprendimo būdą, o netrukus prie jo sumanymo prisijungia ir dar keli miestelėnai. Užsimezga kurioziškų įvykių verpetas ir naivaus kunigo bandymai susitvarkyti su savo veiksmų pasekmėmis.
Visas filmas, tai tarsi kritiškas žvilgsnis į nusistovėjusius religinius įsitikinimus ar pažiūras. Kūrėjams nestinga idėjų pašaipiai pavaizduoti katalikų bažnyčią ir visuomenėje vyraujančias opias bei jautrias problemas, tokias kaip pedofilija, veidmainystė, manipuliavimas žmonėmis. Visa tai režisieriui puikiai pavyksta atskleisti per jauno bei nepatyrusio kunigo pasaulio suvokimo perspektyvą, kuri visos kino juostos metu pamažu pradės keistis. Nors filme nestinga komiškų scenų bei šmaikščių dialogų, visgi antrojoje filmo pusėje atsiranda itin dramatiški elementai, kurie priveda prie neišvengiamos tragedijos. Pasak Vinko Brešano, filme aptariamos temos yra per daug rimtos ir svarbios, kad būtų aptariamos vien komediniame kontekste. Kaip teigė režisierius, šis filmas kaip ir pats gyvenimas, neturintis griežtai apibrėžto žanro, tai tiesiog komedijos ir tragedijos raizgalynė.
Tai puiki dramos ir komedijos kombinacija, skoningai prisotinta tamsaus humoro drama. Juostoje aptariami etikos klausimai bei socialinės problemos, kurios dažnai ir tyliai yra paslepiamos po religijos ir pasitikėjimo šydais.
„VARDAN…“ (“W imię…”, 2013)
Vasara kaime: po kambarius zuja musės, už medinio lango skalija šunys. Iš stiklinių geriamas kompotas. Berniūkščiai, vilkintys „dolerinėse“ pirktais marškinėliais su jiems nieko nereiškiančiais amerikietiškais užrašais. Jie žaidžia futbolą, keikiasi ir būriuodamiesi prie vietinės parduotuvės vakarais gurkšnoja alų. Nuošalus Lenkijos bažnytkaimis. Čia gyvena ir vietinė gražuolė, ir protiškai atsilikęs storulis, ir griežtas mokytojas, ir charizmatiškas kunigas, kurį dažniau nei su juoda mantija ekrane matome vilkintį sportine apranga. Tėvas Adamas (Andrzej Chyra) yra svarbiausias šio kaimo dramos personažas.
Jis sportuoja, turi I-pod‘ą, kartais išgeria alaus, jo miegamajame kabo budistų paveikslėlis, išpažinčių jis klauso lauke prie sienos, o vietoje maldų kaltėms išpirkti skiria valandą bėgimo. Nenuostabu, kad kaime jis mylimas, labiausiai – savo auklėtinių, sunkią vaikystę patyrusių vaikinų. Kaimo gražuolė bando suvilioti kunigą, vaikinams irgi smalsu, „kaip kunigai nuleidžia garą?“, tačiau nėra pagrindo nė menkiausiems įtarimams… kol į kaimelio jaunimo bendruomenę neįsilieja paniuręs naujokas. Netrukus po to nusižudo vienas kunigo auklėtinis. Tėvas Adamas išgyvena gilią emocinę krizę, o ant jo paties krenta baisių įtarimų šešėlis.
Filmas visų pirma yra nuostabi kunigystės demistifikacija – Tėvas Adamas kepa bulves, maudosi, vartosi negalėdamas užmigti, prisigeria, skambina guostis seseriai. Intymus žiūrovo santykis su kunigo buitimi padeda suprasti ir priimti jo žmogiškumą pirmiau nei pareigą bažnyčiai. O tada žymiai lengviau suprasti jo vidinį pareigos ir aistros konfliktą. Tėvo Adamo personažas puikiai iliustruoja skirtingas žmogiškumo spalvas: ir darbinę uniformą vilkintį pilietį, ir žmogų, nebijantį susitikti su savo laukine puse – kuomet jis klykaudamas lyg beždžionė, išsirengęs laksto po kukurūzų laukus.
Tikroviški dialogai, natūrali vaidyba, įdomūs muzikiniai sprendimai (Pawel Mykietin ir Adam Walicki). Juosta įtikina paprastumu – gamtos vaizdai ir buitis rodomi tokie, kokie yra – be pagražinimų ir nutylėjimų. Tačiau nei erotinės scenos, nei žiaurumo protrūkiai neperžengia kino estetikos ribų. Operatoriui pavyksta išlaikyti skoningą atstumą ir viską parodyti subtiliu kampu – nešokiruojant žiūrovo. Šokas vis dėl to ištinka, tačiau sukeltas ne vaizdų, o įvykių.
„ABEJONĖ“ (Doubt, 2008)
Vienas pirmųjų Lietuvoje į didelį rezonansą pasaulyje sukėlusią dvasininkų pedofilijos skandalą atsiliepė režisierius Jonas Jurašas, Vilniaus mažajame teatre 2009-aisiais metais inscenizavęs JAV dramaturgo ir scenaristo Johno Patricko Shanley pjesę „Dvejonė“, pelniusią prestižinę Pulitzerio premiją ir įtakojusią to paties pavadinimo filmo gimimą.
Savo pasirinkimą tąsyk Jonas Jurašas aiškino taip: „Bandydamas perkelti šį veikalą į lietuvišką terpę, puoselėju gal ir nepagrįstą iliuziją, kad jis galėtų turėti šiokį tokį terapinį poveikį visuomenėje, kur kategoriškumas, arši konfrontacija tarp žmonių, skubėjimas teisti, nesusimąsčius sviesti akmenį į artimą arba bent mesti juodinantį šešėlį yra tapę kasdienišku reiškiniu. „Dvejonė” kalba apie žmogaus lemtį egzistuoti ne patogiame tikrume, bet „niekieno žemėje”, tarp juodo ir balto, tarp troškimo būti teisiu ir įgimto nuodėmingumo. Dvejonė nepatogi, bet tai apsauga prieš skubotus ir dažnai neteisingus sprendimus materialiame, dvasiniame ir politiniame visuomenės gyvenime“ (Vilniaus mažojo teatro ir ALP inf.).
2008-aisiais savo pjesę perdirbęs į kino scenarijų Johnas Patrickas Shanley „Dvejonę“ režisavo pats (mūsų platintojai filmą pavadino „Abejone“), o pagrindinius vaidmenis patikėjo rizikuoti nebijantiems aktoriams Philipui Seymourui Hoffmanui bei Meryl Streep. Rizika pasiteisino, filmas susilaukė net penkių nominacijų Oskarui. Deja, Akademijos nariai neišdrįso surizikuoti ir nė vienos paauksuotos statulėlės tikrai stipriam filmui neįteikė.
Filmo veiksmas plėtojasi 1964-aisiais metais Niujorke. Bronkso rajone savo nelengvą tarnystę atliekanti vienuolė sesuo Aloyzija (Meryl Streep) pastebi ženklus, kurie jai sukelia nerimą. Moteris įtaria, kad jos vadovaujamoje parapijos mokykloje tikėjimo tiesas vaikams aiškinantis kunigas Brendanas Flynas (Philipas Seymouras Hoffmanas) seksualiai išnaudoja vieną juodaodį paauglį. Nenorėdama nepagrįstai apkaltinti Dievo tarno, vienuolė ima atidžiau stebėti kunigą, o kai įtarimai sustiprėja, ją ima kankinti prieštaringos mintys: ar jos pastangų užtektų įveikti uždarą sistemą? Ar kunigas, neigiantis bet kokias užuominas apie nepadorumą, gali būti iš tikrųjų kaltas ir meluoti? Kažkuriuo momentu vienuolė net suabejoja savimi: o gal jai tiesiog vaidenasi nebūti dalykai?
Aktoriams vaidinti panašius siužetus – tikras malonumas. Yra kur pasireikšti, ir plačiais potėpiais tapant įvairialypių personažų charakterius, ir pripildyti monologus giliomis prasmėmis, ir maksimaliai išnaudoti subtilių aktorinių išraiškos priemonių meną. Meryl Streep ir Philipas Seymouras Hoffmanas vaidina visiškus antipodus. Vienuolė Aloyzija – tradicijų ir dogmų užgrūdinta Dievo tarnaitė, nei sau, nei kitiems neleidžianti nukrypti nuo tikėjimo kanonų apibrėžtų elgesio taisyklių. Ji yra tikras siaubas ne tik mokiniams, bet ir jų mokytojoms vienuolėms. Kas kita – tėvas Flynas, kuris visai nelinkęs laikytis jo statusui priderančio asketiškumo ir nerodo deramos pagarbos šimtametėms tradicijoms. Visa tai seseriai Aloyzijai atrodo nepriimtina ir prieštarauja jos principams. Jai atrodo įtartinas tėvo Flyno pasiaiškinimas, kad jis ypatingą dėmesį Donaldui Milleriui rodo tik todėl, kad trokšta palaikyti psichologinį bendraamžių smurtą patiriantį paauglį.
„AČIŪ DIEVUI“ (Grâce à Dieu, 2019)
Jau keletą metų svarbiausiuose tarptautiniuose kino festivaliuose nenuslūgsta triukšmingos akcijos #MeToo, dažniausiai viešinančios įtakingų kino pasaulyje vyrų seksualinio smurto prieš moteris istorijas. Šiemet vasarį vykusiame Berlyno kino festivalyje prancūzų režisierius François Ozonas į šią jautrią problemą pažvelgė iš kitokių pozicijų. Jau pripratome iš šio režisieriaus kaskart sulaukti ko nors netikėto. Nenuvilia savo ištikimiausių gerbėjų jis ir dabar. Aišku, kad naujausias jo filmas „Ačiū Dievui“ [man labiau patiktų lietuviškas pavadinimas „Dievo malonė“ – G.J.] susilauks labai kontraversiškų vertinimų.
Gimtojoje Prancūzijoje režisierius F. Ozonas jau senokai laikomas ryškiu savo kartos lyderiu, nevengiančiu nei šokiruojamų apibendrinimų, nei subtiliai dozuoto seksualumo, nei juodo humoro. Išbandęs skirtingus žanrus pastaruoju metu jis vis dažniau koncentruojasi į skirtingų seksualinių patirčių nagrinėjimą. Kad tai nebuvo tik trumpas sustojimas, liudijo filmai „Provokuojantys užrašai“ (2012), „Jauna ir graži“ (2013), o „Dvilypį meilužį“ (2017) dėl nuogybių pertekliaus kino kritikė Živilė Pipinytė net buvo pavadinusi „ginekologišku trileriu“.
Naujausias F. Ozono filmas „Ačiū Dievui“, Berlyno kino festivalyje apdovanotas Didžiuoju žiūri prizu, įkvėptas tikro, šiuo metu Prancūzijoje dar nenuslūgusio pedofilijos skandalo, kurio epicentre atsidūrė Liono kunigas Bernardas Preynat‘as, kurio vaikus tvirkinančią veiklą neva žinojęs ir dangstęs kardinolas Philippe‘as Barbarinas, užimantis Liono arkivyskupo pareigas.
Pradžioje režisierius norėjęs apie tai sukurti dokumentinį filmą, tačiau jame reikėtų tiksliai įvardinti žmones, kurie ryžosi papasakoti apie tai, kokį smurtą patyrė. Todėl buvo pasirinktas kitas variantas – maksimaliai išsaugoti pedofilijos aukų liudijimus, tačiau įdėti juos į suvaidintų personažų lūpas. Todėl prieš žiūrint filmą reikėtų žinoti, kad visi vardai yra pakeisti, nors Fransua ir Aleksandras yra labiau panašūs į savo anoniminius prototipus, o Emanuelis yra kelis realius likimus vienijantis personažas.
Užbėgdamas būsimiems kritikams už akių, F. Ozonas sakė, kad šis filmas nėra nukreiptas prieš Katalikų Bažnyčią. Prancūzų dienraščiui „Le Parisien“ režisierius kalbėjo: „Noriu padėti Bažnyčiai suprasti jos padarytas blogybes ir klaidas. Filme nėra nuosprendžių, aš tik keliu klausimus. Pagrindinis tikslas – megzti diskusiją ir siekti, kad tokie nusikaltimai nesikartotų ir būtų baudžiami.“
Rinkdamas medžiagą filmui F. Ozonas kalbėjosi su beveik septyniasdešimčia nuo kunigų pedofilų nukentėjusių vyrų. Dauguma jų Preynat‘o smurtą patyrė vaikystėje katalikų skautų stovykloje. Kai kurie jų išdrįso apie šią patirtį prisipažinti tėvams, bet nesulaukę iš jų palaikymo, buvo priversti gyventi toliau, nors gėdos jausmą ir psichologinės traumos pasekmes įveikti taip ir nepajėgė. Kai kurie jų, sužinoję, kad juos tvirkinęs kunigas vis dar dirba su vaikais, surinko nukentėjusiųjų parodymus ir savo teisių gynimui net organizavo judėjimą „Išlaisvintas žodis“ (pranc. La Parole Libérée)
Pirmasis pavojaus varpu paskambino Aleksandras Gerenas (Melvilis Poupaud) – uolus katalikas, penkerių vaikų tėvas. Jis naiviai tikėjosi, kad bus ne tik išgirstas, bet ir suprastas, o Bažnyčia pati išdrįs apsivalyti nuo įsisenėjusių nuodėmių. Kai to neįvyksta, prabyla religijai abejingas Fransua Deboras (Denis Ménochet) ir palūžęs epileptikas Emanuelis Tomazinas (Swannas Arlaud). Kadangi lėšų režisierius turėjo nedaug ir skubėjo baigti filmą kuo greičiau (kol spaudoje linksniuojamas skandalas neišsikvėps), teko pasirinkti du pagrindinius metodus – reportažinį (televizininkai pasakytų, su stambiais planais filmuojamomis „kalbančiomis galvomis“) ir protokolinį (kai už kadro greitai skaitoma teismo bylose esanti informacija). Nors retsykiais F. Ozonas prisimena dar turįs ir subtilų humoro jausmą. Apie tai liudija scena, kur aptarinėjamas labai originalus būdas pritraukti visuomenės dėmesį ekscentriška akcija su malūnsparniu, virš Vatikano skraidinančiu milžinišką… falą.
P.S. Juostos pavadinimu tapusi frazė „Ačiū Dievui“ prancūzams gerai žinoma. Ją ištarė Liono arkivyskupas kardinolas metropolitas Philippe‘as Barbarinas 2016 m., reaguodamas į tai, kad baudžiamajai kunigo atsakomybei suėjo senaties terminas.
Gal jau pats laikas seksualinę prievartą prieš vaikus paskelbti tokiu nusikaltimu, kuriam senaties terminas negaliotų?
„BLOGAS AUKLĖJIMAS“ (La mala education, 2004)
Pedro Almodovaras visada buvo žinomas kaip režisierius nebijantis kalbėti apie jautrausius ir kontroversiškiausius dalykus. Ne išimtis ir jo darbas „Blogas auklėjimas“ – jame paliečiamos tokios temos kaip homoseksualumas, narkotikai ir mažamečiai berniukai, seksualiai išnaudojami katalikų bažnyčios kunigo.
Filmas kino sales pasiekė 2004-ais metais. Ši drama sulaukė didelio kritikų susidomėjimo ir viso pasaulio kino teatruose surinko per 40 milijonų dolerių. Nors, kitaip nei du prieš tai auditorijai P. Almodovaro pristatyti filmai „Pasikalbėk su ja“ ir „Taip pat ir tavo mamą“, „Blogas auklėjimas“ nei „Oskarų“, nei „Auksinių gaublių“ nepelnė, kritikų šis filmas sutartinai vadinamas vienu geriausių režisieriaus darbų.
Dramoje pasakojama apie du po ilgo laiko vėl susitikusius draugus, kadaise kartu besimokiusius katalikiškoje internatinėje mokykloje. Vaikinams susitikus, sugrįžta ir seni vaikystės prisiminimai. Paaiškėja, jog vienas berniukų mokykloje buvo tvirkinamas kunigo ir buvo įsimylėjęs savo draugą, kuris dėl nekalto naktinio paišdykavimo tualete iš mokyklos buvo pašalintas. Istorija, pasakojama filme, nėra kaip atversta knyga – režisierius įvykių nuotrupas žiūrovams pateikia mažytėmis dozėmis, galutinį paveikslą suformuodamas tik filmo pabaigoje. Tai – filmas filme, jame meistriškai perpinamos kelios siužetinės linijos. Filmo eigoje aiškėja, jog abu herojai turi savo įvykių versiją, o po daugelio metų įvykęs jų susitikimas nėra atsitiktinis.
„Blogas auklėjimas“ – ilgo ir nuoseklaus Pedro Almodovaro darbo vaisius. Sukurti sudėtingos struktūros scenarijų režisieriui truko daugiau nei dešimt metų. Nebuvo lengva ir aktoriams – Gaelis Garcia Bernalis, vaidinantis vieną pagrindinių herojų, filme turėjo įsikūnyti į tris skirtingus vaidmenis. Kūrėjų įdėtos pastangos atsipirko – „Blogas auklėjimas“ tapo pirmuoju ispanišku filmu istorijoje, kuriam teko garbė atidaryti Kanų kino festivalį 2004-aisiais.
Filmu P. Almodovaras kritikuoja visuomenės nepakantumą seksualinių mažumų atstovams, tolerancijos stoką. Kritikos strėlės kliūna ir bažnyčiai, tiksliau, pedofilijai bažnyčios aplinkoje – įtarinėjimai tuo užsiimant neretai pateikiami katalikų kunigams. Filme netrūksta scenų, kurios glumina ir šokiruoja, tačiau toks jau tas Almodovaras – tiesmukas, nuoširdus ir nebijantis paliesti temų, kuriomis daugelis kalbėti nedrįsta.
„KLERAS“ (Kler, 2018)
Didelio rezonanso Lenkijoje susilaukė pernai ekranuose pasirodęs režisieriaus Wojciecho Smarzowskio „Kleras“ skirtas dviem aktualioms šiuolaikinio pasaulio problemoms – korupcijai ir pedofilijai, kurios pastaruoju metu drebina Katalikų bažnyčios pamatus.
W. Smarzowskis dažnai kaltinamas patriotizmo stoka ir piktavališku troškimu apdergti visas Lenkijos vertybes ir geriausius lenkų charakterio bruožu parodytų karikatūriškoje šviesoje. Dakis lenkų įsižeidė, pasižiūrėję „Klerą“. Pavyzdingais katalikais save linkę laikyti dauguma Lenkijos piliečių pasijuto įskaudinti asmeniškai. Didelę įtaką Lenkijos religiniame ir politiniame gyvenime turintys Bažnyčios hierarchai taip pat suskubo pasmerkti „šmeižikiško“ kūrinio autorius. Kai kuriuose regionuose vietinė valdžia net pabūgo rodyti skandalingą filmą, nors draudžiamo vaisiaus principas negalėjo nesuveikti – jau per kelias filmo demonstravimo dienas jį pažiūrėjo beveik trys milijonai lenkų.
Režisierius išdrįso tiesiai šviesiai įvardinti tai, kas jau seniai yra stropiai slepiama vieša paslaptis. Pedofilija aukščiausiu lygiu jau pasmerkė net popiežius Pranciškus. Lenkijos spaudoje ir anksčiau pasirodydavo informacija apie vaikus tvirkinančius kunigus. „Klero“ autoriai surinko daug seksualinę prievartą patyrusių dabar jau suaugusių žmonių liudijimų ir juos panaudojo rašydami scenarijų. Pasinaudojo W. Smarzowskis ir olandų žurnalisto Ekke‘s Overbeeko žurnalistinio tyrimo duomenimis, kuriuos autorius užfiksavo knygoje „Bijokite! Kalba Lenkijos bažnyčios pedofilijos aukos“.
Bet „Kleras“ nėra skirtas tik kunigams pedofilams. Pasikėsinęs į šį tabu režisierius kerta iš peties, ir jo skaudūs kirčiai pataiko į kitas jautrias vietas – ne į pavienius Bažnyčios tarnus, bet į pačią Dievo namų instituciją, kuriai, regis nėra svetimos visos septynios mirtinos nuodėmės. Šią prielaidą W. Smarzowskis iliustruoja keliais negailestingai charakterizuojamais šventikų portretais. Štai kurijoje dirbantis kunigas Leszekas Lisovskis (Jacekas Braciakas) yra didelių ambicijų kupinas pedofilas, trokštantis bet kokia kaina padaryti karjerą ir gauti aukštą postą Vatikane, todėl vardan šio tikslo jis pasiryžęs iš savo kelio pašalinti bet kokią kliūtį, jis net išdrįsta terorizuoti arkivyskupą. Grandiozinę šventovę statantis ir savo galia bei turtais besididžiuojantis ciniškas arkivyskupas Mordovičius (Januszas Gajosas) šokdina aukšto rango politikus ir nevengia artimų ryšių su kriminalinio pasaulio vadovais.
Palyginus su šiais „monstrais“ kiti du filmo autorių akiratyje atsidūrę kunigai, perfrazuojant Friedrichą Nietzschę, yra „žmogiški, pernelyg žmogiški“. Roberto Więckiewicz‘iaus suvaidintas kaimo parapijos kunigas Tadeušas Trybusas nevengia stiklelio ir jaučia silpnybę moterims, net ryžtasi mesti kunigystę, kad galėtų gyventi su mylima moterimi Hanka (ją suvaidino Joanna Kulig, visomis savo talentų spalvomis sužibėjusi neseniai matytoje dramoje „Šaltasis karas“), kuri laukiasi jo kūdikio. Dar vienas „Kristaus kareivis“ miestelio kunigas Andžejus Kukula (dažnai W. Smarzowskio filmuose vaidinantis Arkadiuszas Jakubikas yra savotiškas režisieriaus sėkmės talismanas), kuris vaikystėje buvo seksualiai išnaudojamas kunigo, o dabar pats apkaltinamas pedofilija už tai, kad nori demaskuoti Lisovskį. Užspęstas į kampą ir pavargęs priešintis bejausmei moralinės prievartos mašinai, Kukula ryžtasi baisiam iššūkiui.
„GELBĖK MUS NUO PIKTO“ (Deliver Us from Evil, 2006)
„Gelbėk mus nuo pikto“ yra JAV dokumentinis filmas, kuris pasakoja apie airių katalikų kunigą Oliverį O`Grady, kuris prisipažino nuo 1970-ųjų beveik tris dešimtmečius Šiaurės Kalifornijoje seksualiai tvirkinęs savo parapijiečių vaikus: viso tokių aukų buvo per 25 (vienai aukai tebuvo vos devyneri mėnesiai). Filme pateikiami teismo dokumentai, vaizdo liudijimai ir interviu su teologais, psichologais bei advokatais.
„Gelbėk mus nuo pikto“ intriguoja tuo, kad teigia, jog Bažnyčia žinojo apie šiuos nusikaltinimus, tačiau ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad juos nuslėptų. Filme kritiškai žvelgiama į pedofilijos nusikaltimus katalikų Bažnyčioje, o filmo režisierė Amy Berg meistriškai atskleidžia kraupias ir pasišlykštėjimą keliančias detales.
Kaip, deja, dažnai būdavo anksčiau, išaiškėjus panašiems nusikaltimams prieš vaikus, Bažnyčios vadovybė nebausdavo prasikaltusių kunigų, bet perkeldavo juos į kitą parapiją. Taip keletą kartų buvo pasielgta ir su Oliveriu O`Grady.
Nors filmas „Gelbėk mus nuo pikto“ susilaukė skandalingo dėmesio, jo kelia į didžiuosius ekranus nebuvo labai lengvas.
Filmas pradedamas Jėzaus Kristaus žodžiais, užrašytais Tomo Evangelijoje: „Jei gimdote tai, kas yra Jūsų viduje, tai jus išgelbės. Jei negimdote to, kas yra Jūsų viduje, tai jus pražudys“. O prieš pasirodant filmo pavadinimui girdime žodžius iš atgailos kupino laiško, ,kuris baigiasi apgailestavimu: „Tai neturėjo atsitikti“.
Kai kurios filmo „Gelbėk mus nuo pikto“ scenos yra panašios į „Tėvo Olio“ viešą išpažintį, kurioje jis pasakoja apie gėdingiausius savo gyvenime poelgius, kai atviravimai su intymiomis tvirkinimo veiksmų detalėmis kaitaliojami su gražaus pamokslo vertomis citatomis. Pavyzdžiui, „Vaikams aš jaučiu gailestį. Kai su jais bendrauju, tai tarsi pats sugrįžtu į vaikystę. Būdamas vaikas aš neturėjau su kuo pasidalinti savo rūpesčiais. Dabar bendraudamas su vaikais aš jaučiu, kad kreipiuosi į žmones“.
O štai kaip „Tėvas Olis“ pradeda pasakojimą apie vieno berniuko tvirkinimą: „Mano galvoje gimė konfliktas: ar aš tikrai noriu tai padaryti. Tą berniuką aš gerbiu. Gerbiu jo šeimą… Taip, jaučiau didelį norą pradėti su juo lytinius santykius. Buvo puiki proga. Daugiau ji gali nepasikartoti. Dievas paskiria laiką“.
Tolimesnius savo veiksmus kunigas pasakoja su tokiomis fiziologinėmis detalėmis, kad atkartoti jų nesiryžtu. Šioje scenoje nemaloniausia yra tai, kad bažnyčioje (!) šią išpažintį atliekančio dvasininko veide nesimato nė šešėlio atgailos, o moralinė pamoka sau pačiam iš šios istorijos tokia: „Tada aš nusprendžiau, kad niekados daugiau taip nesielgsiu su tuo berniuku“. Taip ir knieti paklausti: „O su kitais?“
Gėda klausyti ne tik tokių sielovadininko atviravimų, bet ir kai kurių jo luomo atstovų pasisakymų, kartais net pasakytų prisiekus teisme. Nesmagu matyti tokius liudytojus, kurie dangsto susitepusius kolegas, bando kaltinti pačias aukas, vengia įvardinti teisiamąjį kompromituojančias detales, atsargiai renka žodžius (neigia galimus seksualinius veiksmus ir prasitaria nebent apie „nederamus prisilietimus“).
Visa tai daro labai slogų įspūdį ir liudija tik apie tai, kad Bažnyčia, deja, dar nepasirengusi nuoširdžiam apsivalymui.
„TIK NIEKAM NESAKYK“ (Tylko nie mów nikomu, 2019)
Prieš Lietuvos Prezidento rikimų antrąjį turą žiniasklaidoje bei internetinėje erdvėje nuvilnijo kelios istorijos, kai kunigai feisbuke ne visuomet korektiškai pasisakė apie kandidatus. Oficialiai Lietuvos vyskupų konferencijos vadovybė priminė, kad „Bažnyčios sakralumas nesuderinamas su politikavimu“, bet žodis, kaip sakoma, ne žvirblis… Žinoma, sunku dabar pasakyti, kiek radikalūs kunigų pasisakymai ir, anot buvusio ambasadoriaus prie Šventojo Sosto, filosofo Vytauto Ališausko, „ne nuomonės reiškimas, o pasidrabstymas“, galėjo įtakoti rinkimų rezultatus. Jei ir galėjo, tai, tikriausiai, ne tokiu jau dideliu mastu.
O štai kaimyninėje Lenkijoje Katalikų Bažnyčios įtaka politiniams procesams yra labai didelė. Politologai tai jau ne kartą įrodė konkrečiais faktais. O visai neseniai, taip pat rinkimų į Europos Parlamentą kontekste, Lenkijos spaudoje plačiai įsižiebė diskusija apie tai, kad valdantiesiems konservatoriams gali sutrukdyti… būtent glaudūs ryšiai su Katalikų Bažnyčia. Žinoma, ne patys ryšiai, o konkrečiai šalį sukrėtęs dokumentinis filmas apie kunigų pedofiliją.
Dvi pagrindinės Lenkijos politinės jėgos – dešinioji partija „Įstatymas ir teisingumas“ (PiS) bet opozicinių partijų aljansas „Europos koalicija“, vadovaujama liberaliosios „Pilietinės platformos“ (PO) – šiuo metu, kaip rodo apklausos, yra daugmaž vienodai populiarios, tad naujasis filmas „Tik niekam nesakyk“ gali veiksmingai pakreipti balsavimo rezultatus, sako apžvalgininkai ir pranašauja, kad „visas šis reikalas gali pakreipti pusiausvyrą opozicijos naudai“.
Šeštadienį, gegužės vienuoliktąją „YouTube“ paskelbė Tomaszo ir Mareko Sekielskių dokumentinį filmą „Tik niekam nesakyk“, kuris žaibiškai išplito internete ir per kelias dienas buvo peržiūrėtas daugiau kaip 20 mln. kartų
Du trečdalius šios dokumentinės juostos sudaro slapta nufilmuotos scenos, kuriose matyti, kaip lytinės prievartos aukos, dabar jau suaugusios, stoja į akistatą su senyvais kunigais, nuo kurių piktnaudžiavimo jie prieš dešimtmečius kentėjo.
Nesunku suprasti, kad stulbinamu greičiu ne tik po Lenkiją, bet ir plačiau plintantis filmo įrašas (dėl jo platinimo pasaulyje jau deramasi su Netflix) išprovokavo aršią reakciją ne tik žiniasklaidoje. Jau kitą dieną po filmo premjeros internete Lenkijos Vyskupų Konferencijos pirmininkas Stanisławas Gądeckis paskelbė: „Esu giliai sujaudintas ir noriu padėkoti filmo režisieriui Marekui Sekielskiui“.
Panašų susirūpinimą filme keliama problema išreiškė ir kai kurie kiti aukšto rango Lenkijos dvasininkai. Tačiau netrūko ir visiškai priešingų nuomonių, kurių reiškėjai paprastai laikosi principo „geriausia gynyba – puolimas“. Įtakingas kunigas tėvas Tadeuszas Rydzykas, komentuodamas filmą, sakė: „Ar autoriams tikrai rūpi tiesa? Tai greičiau yra karas prieš bažnyčia, norint ją sunaikinti… Manau, kad nuskriaustų asmenų dramos buvo panaudotos pedofilijos verslui… Mes jau atlaikėme antisemitizmo, nacizmo, nacionalizmo, fašizmo vėzdų smūgius, dabar esame gąsdinami pedofilijos vėzdu“.
Lenkijoje vis garsiau skamba raginimai įkurti nepriklausomą komisiją, galinčią dvasininkų pedofilijos problemą. Labai savalaikė iniciatyva. Tik neaišku, kokių pažiūrų dvasininkai tokioje komisijoje posėdžiaus.
„SENSACIJA“ (
)
Jau pripratome prie Lietuvoje žiniasklaidos aprašomų garsių politinių skandalų ar įvardintų aukščiausio rango politikų, dėl kurių konkrečios veiklos valstybei padaryta didelė žala, tačiau kaltininkams nė plaukas nuo galvos nėra nukritęs. O jau apie susikompromitavusių valdininkų savanorišką atsistatydinimą nėra ką nė kalbėti. Kas kita – Amerika, kurioje po panašių publikacijų jau kitą dieną taptum politiniu lavonu. Taip 1974 metais atsitiko JAV prezidentui Richardui Nixonui, įsivėlusiam į garsiąją Votergeito bylą. Du apsukrūs laikraščio „The Washington Post“ žurnalistai Bobas Woodwardas ir Carlas Bernsteinas savarankiškai tyrė prezidentinės rinkimų kampanijos machinacijas ir gavo akivaizdžius prezidento kaltės įrodymus. To pakako, kad Baltųjų rūmų šeimininkas išlėktų iš savo rezidencijos nepasibaigus kadencijai.
Amerikiečiai mėgsta panašias istorijas, nes jiems už tiesą kovojantys žurnalistai nuo senų laikų yra tikri superdidvyriai. O spaudos laisvė, kaip žinia, šioje šalyje yra nekvestionuojama vertybė, prieš kurią bejėgiai net prezidentai.
Vaidybinis filmas „Sensacija“, sukurtas pagal tikrus įvykius, nukelia į 2002-uosius, kai Amerikos visuomenę sukrėtė vaikus tvirkinančių kunigų skandalas. Ilgiau nei metus trukęs tyrimas iki pamatų supurtė vieną stabiliausių pasaulio organizacijų – Bažnyčią, o žurnalistams pelnė Pulitzerio premiją.
2002-aisiais Amerika dar nebuvo atsigavusi po šoko, patirto prieš metus rugsėjo vienuoliktąją. O Masačiusetso valstijoje esančio Bostono miesto žurnalistiniais tyrimais garsėjančio amerikiečių dienraščio „The Boston Globe“ redakciją pasiekia protu nesuvokiama žinia – vietinėje arkivyskupijoje net keli kunigai įtariami vaikų tvirkinimu. Bažnyčios atstovai šią informaciją kategoriškai neigia. Naujiena tokia baisi, kad, regis, niekas nenori ja patikėti.
Laikraščio tyrimo skyriuje ir be to vyrauja prastos nuotaikos. Neseniai pasikeitus vadovybei darbuotojų ateities perspektyvos neaiškios. O ir temų, kurios galėtų pagerinti stagnacijos apimtą leidinį, nesimato. Beveik atsitiktinai naujojo redaktoriaus Marčio Barono ( Lievas Schreiberis) aptikta sensacija žada staigų proveržį, bet kelias link tiesos bus ilgas ir painus. Nes skandalo aukos ir liudininkai nenori kalbėti: aukoms skaudu prisiminti savo kančias ir pažeminimą, tylos siena atsitveria ir Bažnyčios tarnai, o jiems talkina patyrusių advokatų armija. Tačiau tiesa triumfavo: būtent po šio skandalo Katalikų Bažnyčia pagaliau oficialiai pripažino, jog ne visi Dievo tarnai – be nuodėmės.
Atrodytų, kas gali būti įdomaus laikraščio redakcijos kasdienio darbo rutinoje? Intriguojančiam filmui tai, regis, ne pati dėkingiausia aplinka. Bet režisierius Tomas McCarthy sugebėjo čia išplėtotų tikrą trilerį, kuris prasideda ramiai, o paskui vis didina tempą ir gerai vysto dar trilerių klasiko Alfredo Hitchcocko puoselėtą saspensą. Blogis ir jo išprovokuota paranoja užvaldo visus, kuriuos įtraukia baisi pedofilijos pelkė.
Nepaskęsti joje padeda darnus aktorių kolektyvas, kuriame yra ryškūs solo partijos atlikėjai, bet ir jie paklūsta gerai sustyguoto ansamblio dirigentui.
Gediminas Jankauskas, Kamilė Mickevičiūtė, Justina Markuckytė, Vaiva Rykštaitė