Griaustinio dievas Toras – vėl didžiuosiuose ekranuose. Kol kas filmui pakankamai gerai sekasi uždirbinėti pinigus, bet kritikų vertinimai šį kartą griežtesni. Daugumos jų nuomone, nepavyko pakartoti „Toro. Ragnaroko“ (2017) sėkmės (nekalbu apie finansinį aspektą), inovatyvumo bei emocinio svorio. Tai yra ketvirtas Toro solo filmas, bet nepanašu, kad paskutinis. Tiek režisierius Taika Waititi, tiek Chrisas Hemsworthas išreiškė susidomėjimą Toro istoriją pratęsti dar kartą. Įdomu, kodėl Kapitono Amerikos ar Geležinio žmogaus trilogijų metu pradėtos pasakoti veikėjų arkos pasibaigė su „Keršytojai. Pabaiga“, o Toro – ne? Akivaizdu, kad MCU kino studija su Kevin Feige priešakyje nusprendė, kad Toro potencialas šioje visatoje dar neišemtas. Vis dėl to, po „Meilė ir griaustinis“ skeptikų šiuo klausimu atsirado daugiau.

Šį kartą Torą sutinkame „Galaktikos sergėtojų“ kompanijoje (taip kaip ir atsisveikinome su juo po „Keršytojų. Pabaigos“) tuo pat metu ieškantį ir vidinės ramybės, ir karts nuo karto įsiveliantį į kokius nors kosmoso nuotykius. Taigi, šiame filme tęsiama Toro tapatybės paieškų tema, pradėta „Ragnaroke“. Ieškodamas savęs, Toras kaip ir norėtų padaryti kosmoso nuotykiuose pauzę, bet jam tai nepavyksta. Sužinojęs, kad Naujajam Asgardui iškilo pavojus, jis atsisveikina su „Galaktikos sergėtojais“ ir taip prasideda dar vienas „klasikinis Toro nuotykis“.

Naujajam Asgardui ir visiems kitiems visatos dievams grasina Dievų skerdikas Gorras. Mano nuomone, su šiuo blogiuku buvo padaryta ta pati klaida kaip ir su Wanda „Beprotybės multivisatoje“, bet kokia tai klaida, negaliu sakyti, kad neatskleisčiau per daug detalių apie šio veikėjo arką. MCU fanų džiaugsmui Gorrą vaidinti sutiko Christianas Bales. Internete pasirodė nuomonių, kad tai, jog šis aktorius prisijungė prie MCU, yra pakankamai keista. Tarytum jis yra per rimtas aktorius vaidinti superherojų filme. Kaip tada dėl Russel Crowe, kuris gana komiškai vaidina dievų dievą Dzeusą? Galime tik žavėtis MCU sugebėjimu pritraukti pačias garsiausias Holivudo žvaigždes. Taigi, Gorras siekia nužudyti visus dievus. Labai gaila, kad žiūrovas to beveik nepamato ekrane. Tai tikriausiai ir sutrukdo šį blogiuką laikyti labai pavojingu. Scenos, kuriose pasirodo Gorras, be abejo, įspūdingos tiek vizualiai, tiek Bales vaidyba, bet, deja, joks MCU blogiukas iki šiol savo poveikiu neprilygsta Tanosui.

Koks Toras yra šiame filme? Žinome, kad Toras nuo pat pradžių nebuvo vaizduojamas kaip pats intelektualiausias veikėjas, tačiau „Meilėje ir griaustinyje“ jis atrodo dar mažiau susigaudantis, kas aplink jį vyksta. Emocinė Toro kelionė, prasidėjusi „Ragnaroke“, čia pasirodo tik kartais. Iš tiesų, filme matome du Torus. Vieną – lengvabūdišką „karo mašiną“, laidančią juokelius, užaugusią mūšio lauke, ir mokančią gyvenimą matyti tik per nuolatinę kovą. Kitą – rimtą meilės ieškantį romantiką, kurio tikrasis veidas pasirodo tik scenose su mylimąja (ex mylimąja) Jane Foster. Deja, šio filmo metu Torui nepavyksta iki galo išsiaiškinti „kas jis yra“, bet pabaigoje pamatome jį labai neįprastame amplua. Pagirtina, kad Taika Waititi nepabijojo eksperimentuoti su Toro istorija. Kitas įdomus sprendimas buvo į Toro gyvenimą grąžinti Jane Foster. Natalie Portman „Ragnaroke“ nepasirodė, o žiūrovui buvo pranešta, kad ji ir Toras nutraukė romantinius santykius.

2019 m. vykusiame San Diego Comic Con’e Natalie Portman užlipo ant scenos ir „pakėlė Mjolnirą“ – tada ir tapo aišku, kad kitame Toro filme ji taps „Galinguoju Toru“. Taika Waititi šią istoriją adaptavo iš Jasono Aarono komiksų knygų „Galingasis Toras“, kuriose Jane tampa „verta pakelti Mjolnirą“ ir tapti „Galinguoju Toru“. Mano nuomone, tai labai prasmingas ir „šviežias“ indėlis į MCU (multi)visatos istoriją. Jane istorija „Meilėje ir griaustinyje“ galbūt net įdomesnė už Toro. Portman sutiko grįžti prie šio vaidmens po vieno vienintelio pokalbio su Waititi, kuriam Feige buvo pažadėjęs didelę kūrybinę laisvę. Waititi norėjo būtent „Galingojo Toro“ komiksų motyvų ir sukurti tokią istoriją, kurios fanai mažiausiai tikėsis. Kaip gali būti, kad ne tik Toras turi Toro galias? Ką tai reiškia pačiam Torui? Kaip jis jaučiasi, pamatęs savo numylėtą ir skaudžiai prarastą Mjolnirą kito asmens rankose? Jane transformacija (gaila, kad ji neparodoma ekrane) filme sukuria daug komiškų situacijų. Natalie Portman taip pat buvo svarbu vaidinti ne tik Toro mylimąją, kurią reikia gelbėti. Jane „Galingasis Toras“ filmo naratyve užima labai svarbią vietą, o ji pati turi kompleksišką veikėjos arką. Deja, Valkirijos naratyvinis potencialas buvo visiškai neišnaudotas. Jos istorijos arka neišpildyta, nieko naujo nesužinome apie šią veikėją, ji – tik „raumuo“ kovos metu. Fanų numylėtas Korgas – daugiau juoko objektas, nei tikras veikėjas.

Vizualus filmo stilius rodo, kad tai neabejotinai Taikos Waititi darbas. „Meilė ir griaustinis“ yra dar labiau „nurautas“ filmas nei „Ragnarokas“. Viename interviu Taika teigė, kad norėjo, jog filmas atrodytų taip, kaip „dešimtmečiai vaikai mums pasakė, ką norėtų matyti filme, ir mes su viskuo sutikome“. Jis taip pat pasakojo, kad šį filmą kūrė kaip romantinę komediją, romantinį filmą, nes norėjo režisuoti tokį žanrą, kurio nebuvo bandęs anksčiau. Filme nagrinėjamos meilės, praradimo, tapatybės temos, tačiau tai nėra draminis filmas. Minėtos temos, nors ir rimtos, tačiau vaizduojamos lengvai, su juoko „prieskoniu“. Apskritai, galėčiau įvardinti bent kelias filmo vietas, kurioje lengva forma šaipomasi iš pernelyg rimto požiūrio į superherojų žanrą. Veiksmo scenos – aukščiausio lygio, o kur dar nostalgiškas bei puikiai filmą praturtinantis garso takelis.

Kol kas ketvirtos fazės (Phase 4) MCU filmai sulaukė aštresnės kino kritikų ir fanų reakcijos. Panašu, kad Marvel pati užsikėlė kokybės kortelę, kartu iškeldama ją ir kitiems superherojų filmus kuriančios kino studijoms. Kritikos sulaukia tam tikri „beprotiški“, „chaotiški“ scenarijų autorių ir režisierių sprendimai, tačiau, norėčiau jiems priminti, kad superherojų istorijos didiesiems kino ekranams yra adaptuojamos iš komiksų, kuriuose tiesiogine žodžio prasme gali įvykti „bet kas“. Tačiau, kai tas „bet kas“ nutinka filmo metu, staiga, tiek gerbėjai, tiek kritikai tampa nebepatenkinti. Akivaizdu, kad su ketvirta faze MCU leidžia kino kūrėjams daugiau rizikuoti, ir tą riziką priima kaip natūralią kūrybinės laisvės dalį. Be abejo, ne visi sprendimai pasiteisina, bet mano nuomone, silpniausia ketvirtos fazės vieta yra ne „beprotiški“ istorijos posūkiai, o neįtikinantys ir greit pasimiršiantys blogiukai.

Toras. Meilė ir griaustinis“ yra spalvingas, nuotaikingas, romantiškas, šiek tiek „crazy“ filmas, kuris galbūt ir nepatiks kino gurmanams ar visažiniams komiksų gerbėjams, bet tikrai neapkartins Jūsų dienos ar vakaro. Ne į visus superherojų filmus reikia žiūrėti pernelyg rimtai. Viskas, ko kartais reikia – kelios valandos meilės, juoko ir dviejų Torų, laidančių žaibus. 

Video rekomendacijos:

Naujienos iš interneto