Per dešimtmečius nesenkantį Holivudo populiarumo fenomeną maitina ne vien tik besikeičiančių vietinių talentų įvairovė, bet ir periodiškai JAV filmų gamintojų gretas papildančios jėgos iš svetur – Europos ar kitų kontinentų.
Kelis pastaruosius dešimtmečius negalime nepastebėti ryškios invazijos į Holivudą iš abiejų “žaliųjų kontinentų” – Australijos bei Naujosios Zelandijos.
Baisu net pagalvoti, koks būtų dabartinis kinas be Naujosios Zelandijos režisieriaus Peterio Jacksono ir jo garsiosios „Žiedų valdovo“ trilogijos.
Didelį indėlį į JAV kiną įnešė N. Zelandijoje gimę aktoriai Russellas Crowe, Kerry Fox ar Samas Neillas. Dar daugiau dabartinio Holivudo pasaulyje įsišaknijusių australiečių: tai režisieriai Peteris Weiras, George’as Milleris, Bruce’as Beresfordas, Gillian Armstrong, Phillipas Noyce’as ir kiti jų kolegos. Įspūdingas yra ir iš Australijos į Ameriką atvykusių kino aktorių sąrašas: Nicole Kidman, Hugh Jackmanas, Cate Blanchett, Geoffrey Rushas, Heathas Ledgeris ir kiti. Net Melas Gibsonas aktoriaus karjerą pradėjo Australijoje, o į gimtąją Ameriką sugrįžo po to, kai režisieriaus George‘o Millerio trijuose fantastiniuose veiksmo trileriuose suvaidino superpolicininką Pašėlusį Maksą.
Garbingoje išeivių iš Australijos galerijoje yra ir režisierius Bazas Luhrmannas, gimęs ir užaugęs Sidnėjaus priemiestyje.
1986-aisiais jis parašė pjesę ir pagal ją pastatė spektaklį „Tik šokių salėje“, o 1992 metais sukūrė tokio pat pavadinimo filmą (angl. Strictly Ballroom), Australijoje pripažintą geriausiu metų filmu, o debiutantas buvo pavadintas geriausiu režisieriumi. Po to, kai „Tik šokių salėje“ buvo parodytas Kanų kino festivalyje, filmas ir Amerikoje buvo nominuotas Auksiniam Gaubliui.
Kitą filmą „Romeo ir Džiuljeta“ režisierius kūrė jau Amerikoje.
Bazas Luhrmannas statė muzikinius spektaklius – Benjamino Britteno „Vasarvidžio nakties sapną“ (Australijos Operoje), Giacomo Puccinio „Bohemą“ (Brodvėjaus teatre Niujorke), kompozitoriaus Felix‘o Meagherio eksperimentinę operą „Lake Lost“, kūrė reklaminius klipus (Chanel No. 5), o 2016 –aisiais Netflix platformoje paleido serialą „The Get Down“. (G.J.)
5. „AUSTRALIJA“ (Australia, 2008)
Kai 1939-aisiais metais Europoje kilo Antrasis pasaulinis karas, sunerimo ir toli nuo šio kontinento gyvenantys žmonės. Amerikos ir Australijos piliečiai savo kailiu karinės agresijos pavojus pajuto vėliau, tačiau neramūs permainų vėjai pamažu sklaidė mitą, kad už Atlanto ir Ramaus vandenyno ilgai pavyks gyventi ramybės oazėje. Visai prieš pat Perl Harboro tragediją tapo aišku, kad ir Amerika, ir Australija priartėjo prie paskutinės ribos, už kurios neutraliteto nebeliks, o žmonės bus įsukti į siaubingus karo verpetus. Taip baigėsi seno gero pasaulio epocha.
Filme „Australija“ žavi anglų aristokratė ledi Sara Ešli (Nicole Kidman) dar prieš Antrojo pasaulinio karo pradžią atvyko į tolimąją Australiją, kai įstabaus grožio krašte paveldėjo didžiulius žemės plotus ir milžiniškas galvijų bandas. Tačiau naujas Saros gyvenimo etapas kontinento šiaurėje nėra lengvas. Aplinkiniai žemvaldžiai ir stambūs galvijų augintojai prieš atvykėlę surezgė sąmokslą, ketindami atimti jai priklausantį turtą. Vienai atremti tokias darnias atakas būtų neįmanoma. Laimė, Sara susipažįsta su gyvenimo vėtytu ir mėtytu vienišu fermeriu Droveriu (Hugh Jackmanas). Grubaus sukirpimo tylenis ir romantiška gražuolė ilgokai neslepia vienas kitam priešiškumo, tačiau priversti kartu ginti du tūkstančius galvijų kelis šimtus mylių iki pat Darvino miesto, kur herojus užklups visiškai neseniai Perl Harborą sutriuškinusių japonų atakos.
Ilgos kelionės metu porelė patiria begalę pavojų, o žiūrovai ilgai mėgaujasi kvapą gniaužiančiais laukinės gamtos peizažais ir stebi jaudinančius akcentus, kurie tirpdo bendrakeleivių priešiškumo ledus. Filmas prasideda kaip klasikinis amerikietiškas vesternas, o antroje dalyje priartėja prie holivudinių karinių epų, ypač garsaus filmo „Perl Harboras“ (2001, rež. Michael Bay). Gaila, kad ši amerikietiškų standartų egzotika į antrą planą nustumia australiškos mistikos motyvus, kuriuos įkūnija kraupokos išvaizdos aborigenai-druidai, praveriantys vartus į gamtos paslapčių kosmosą. Bet toliau į šią terra incognita žengti nesiryžtama.
Daugiau nei ketverius metus kūręs „Australiją“ režisierius Bazas Luhrmannas buvo įsitikinęs, kad būtent šis filmas turės terapinį poveikį tiems žmonėms, kuriuos stipriai paveikė finansinė krizė. Anot jo, „dabar pasaulyje karaliauja baimė, o po „Australijos“ seanso žmonės turėtų pajusti, kad jų sielas praturtino nauja patirtis“.
Pradžioje pagrindiniam vyriškam vaidmeniui buvo kviečiamas populiarusis Russellas Crowe, tačiau dėl per mažo honoraro jis atsisakė dalyvauti, anot jo, „labdaringoje veikloje“. Heathas Ledgeris buvo priverstas atsisakyti todėl, kad intensyviai filmavosi „Tamsos riteryje“. Galiausiai Droverio vaidmuo atiteko aktoriui H. Jackmanui, ir tai bendro reikalo tikrai nesugadino. Atvirkščiai, jau keletą metų kylanti šio aktoriaus populiarumo kreivė smarkiai šovė į viršų. (G.J.)
4. „TIK ŠOKIŲ SALĖJE” (Strictly Ballroom, 1992)
Visai tikslus šio filmo pavadinimas turėtų būti „Griežtai pagal šokių salės taisykles“. Juo Australijos režisierius Bazas Luhrmannas pradėjo vadinamąją „Raudonosios uždangos“ (Red Curtain) trilogiją, kurią vėliau papildė Williamo Shakespeare’o „Romeo ir Džiuljetos“ ekranizacija (1996) bei „Mulen Ružas“ (2001).
Pirmasis gabaus debiutanto filmas „Tik šokių salėje“ Australijoje buvo pripažintas geriausiu metų filmu, o pats Bazas Luhrmannas – geriausiu režisieriumi. Filmas patiko ne tik australams, bet susilaukė 15 minučių trunkančių ovacijų po premjeros Kanų kino festivalyje (buvo parodytas „Ypatingo žvilgsnio“ programoje ir nominuotas Auksiniam Gaubliui Amerikoje.
O prasidėjo viskas nuo paties Bazo Luhrmanno parašytos pjesės, pagal kurią jis 1986-aisiais teatre Wharf pastatė spektaklį, rodytą ne tik Sidnėjaus žiūrovams, bet ir Bratislavoje vykusio jaunųjų draminių talentų festivalyje.
Žiūrovams labai patiko ir spektaklis ir vėliau pagal jį sukurtas muzikinis filmas. Ir tai nestebina: žiūrovams visada patinka spalvingi teatriniai reginiai, leidžiantys pasiklausyti jaudinančios muzikos, pasigrožėti nuostabiomis choreografinėmis kompozicijomis ir jaunų šokėjų plastika, kai visi šie svarbūs muzikinio filmo elementai persipina emocingoje šokėjų tarpusavio santykių istorijoje.
Milijonų žiūrovų širdis visame pasaulyje užvaldęs filmas „Tik šokių salėje“ tuoj pat papildė panašių filmų galeriją („Šeštadienio vakaro karštinė“, „Kordebaletas“, „Purvini šokiai“ ir kt.), o pagrindinio vaidmens atlikėjas Paulas Mercurio kino kritikų tuoj pat buvo pavadintas naujuoju Johnu Travolta. Tačiau nepaisant palankaus vertinimo aktoriaus kino karjeroje ryškaus proveržio neįvyko.
Paulas Mercurio filme suvaidino talentingą šokių novatorių Skotą Hastingsą, kuris stengiasi paįvairinti choreografijos kanonus nuosavu stiliumi, nors tam priešinasi konservatoriai pedagogai ir patys šokėjai, nenorintys (o dažnai ir negalintys) peržengti nusistovėjusių taisyklių.
Kita filmo siužeto linija seka jaunos šokėjos Fran (Tara Morice) karjerą nuo pirmųjų žingsnelių iki parketo karalienės laurų. Galiausiai, kaip ir reikėjo tikėtis, abi šios siužeto gijos persipins tarpusavyje, o vienas kitą scenoje suradusių naujųjų partnerių santykiai neapsiribos tik repeticijomis ir pasirodymais scenoje.
Žinoma, dar viena profesinės sėkmės istorija neapsieis ir be tokiais atvejais tiesiog privalomų intrigų. Bet jos paprastai tik žadina beprotišką apkalbų objektų sveiką pyktį ir norą atremti visus piktavalių kėslus. O žiūrovams tai tik dar labiau kaitina kraują ir gamina papildomas adrenalino porcijas.
Ką jau ką, o šį procesą režisierius Bazas Luhrmannas moka valdyti tiesiog tobulai. (G.J.)
3. „ROMEO IR DŽIULJETA“ (Romeo + Juliet, 1996)
Leonardo DiCaprio karjeros svarbiausius etapus po „Titaniko“ žino bemaž visi. Bet jo ankstyvesnius vaidmenis yra matęs toli gražu ne kiekvienas. O juk talentingas jaunuolis būdamas vos dvidešimties pirmą kartą buvo nominuotas Oskarui už jautriai atliktą Johnny Deppo jaunesniojo broliuko vaidmenį filme „Kas graužia Gilbertą Greipą? (What’s Eating Gilbert Grape, 1993). Dramoje „Berniuko gyvenimas“ (This Boy’s Life, 1993) jis vaidino Roberto De Niro personažo sūnų, kuris tėvams išsiskyrus lieka gyventi su mama. „Krepšininko dienoraštyje“ (The Basketball Diaries, 1995) Leo buvo jautrios sielos jaunas sportininkas, anksti pradėjęs vartoti kvaišalus. O lenkų režisierės Agnieszkos Holland „Visiškame užtemime“ (Total Eclipse, 1995) jis įsikūnijo į tragiško likimo prancūzų poetą Arthurą Rimbaud (1854 – 1891).
Dar vieną tragišką personažą 1995-aisiais aktorius suvaidino Bazo Luhrmanno režisuotoje dramoje „Romeo ir Džiuljeta“.
Teatrologai seniai žino, kad kiekviena karta privalo turėti savo „Hamletą“. Jei tai tiesa, tai nesuklysime pasakę, kad kita nemirtinga Williamo Shakespeare‘o pjesė „Romeo ir Džiuljeta“ kine įvairiausiai interpretuojama gerokai dažniau, nei po kaitria Veronos saule keičiasi kartos ir mados.
Prieškario žiūrovus varė iš proto „saldžioji porelė“ Norma Shearer ir Leslie Howardas 1936-ųjų metų „Romeo ir Džiuljetos“ versijoje, kuri buvo sukurta pagal klasikinės Holivudo melodramos modelį. Perėjusi II pasaulinio karo pragarą Europos publika kine troško matyti į save panašius herojus. Idealiausiai tokius norus atitiko italų filmas (1956, rež. Renato Castellani), kuriame Romeo suvaidino lietuvių kilmės (gimęs Joniškyje) aktorius Laurence‘as Harvey. Vėliau viskuo nusivylusi hipių karta, besivaduojanti iš pragaištingo nihilizmo ir narkotinių vizijų, vėl panoro romantikos, ir jų lūkesčius su kaupu patenkino italų režisierius Franco Zeffirelli (1968).
Pristatydamas savąją moderniai interpretuotą klasikinės pjesės „Romeo ir Džiuljetos“ versiją (ją režisierius, beje, pavadino „Romeo + Džiuljeta“) Bazas Luhrmannas pasakė: „Jeigu Shakespeare‘as dabar būtų gyvas, jis rašytų ne pjeses, bet scenarijus veiksmo filmams”.
Moderniai interpretuodamas klasikinę pjesę, režisierius savo „Romeo + Džiuljetai“ suteikia kriminalinio televizijos reportažo pavidalą. Montekiai ir Kapulečiai tapo išgalvoto Amerikos miesto Verona Byč (!) konkuruojančių gaujų vadais, o jų atžalos – iki ausų ginkluotais gatvių chuliganais. Išties, „likimas liūdnas negirdėtai jaunam Romeo teko ir Džiuljetai“. Akademinės klasikų ramybės sergėtojams filmo žiūrėti nerekomenduojame. Bet veiksmo kiną mėgstantis jaunimėlis tikrai liks patenkintas. Gal net pajus norą paskaityti Šekspyrą… (G.J.)
2. „DIDYSIS GETSBIS“ (The Great Gatsby, 2013)
Išties didingoje režisieriaus Bazo Luhrmanno juostoje „Didysis Getsbis“ susipina pagrindinio herojaus išdidaus, turtingo kartais romantiško ar desperatiško Džėjaus Getsbio idealios svajonės, liepsnojanti meilė ir skaudi realybė. Šią istoriją tokiu pat pavadinimu trečiajame dešimtmetyje į knygos puslapius suguldė Frensis Skotas Ficdžeraldas. Tuo tarpu režisierius Bazas Luhrmannas šiandien jau klasika tapusį romaną perkėlė į kino ekranus, suteikęs jam savitą išraišką.
Neįtikėtiną istoriją filme pasakoja priklausomybę nuo alkoholio besigydantis Nikas Karavėjus. Jo prisiminimai grąžina į trečiąjį dešimtmetį, kuomet siekdamas tapti rašytoju Nikas atvyksta į Niujorką ir įsikuria paslaptingo turtuolio Džėjaus Getsbio kaimynystėje. Susipažinęs su kaimynu Nikas papuola į tikrą turtų, meilės ir nevilties pasaulį. Šių vyrų pažintis neatsitiktinė – prieš karą Getsbis mylėjo Niko pusseserę Deisę. Tačiau tuomet jaunų žmonių meilė baigėsi nelaimingai. Getsbis buvo tik paprastas jaunuolis, taigi gražioji Deisė ištekėjo už turtingo bei kilmingo Tomo Bjukenono. Dabar neaiškiais būdais pasiekęs didžiulius turtus Džėjus Getsbis kuria iliuziją, jog jam pavyks iš naujo pakartoti praeitį ir susigrąžinti Deisę.
Filmo pradžioje Getsbio herojų supa daugybė neaiškumų – turtuolis niekada nepasirodo jo namuose vykstančiuose prašmatniuose vakrėliuose, mįslingai atrodo Getsbio noras susipažinti su Niku, miglota ir jo praturtėjimo istorija. Išaaiškėjančios vis naujos aplinkybės neleidžia žiūrovui nuobodžiauti, paslaptingumas ir intriga išlieka viso filmo metu. Dėmesį patraukia ir šioje kino juostoje pasirodę garsūs bei talentingi aktoriai. Leonardo DiCaprio sugebėjimai nekelia abejonių, jog Džėjus Getsbis žavus, savimi pasitikintis, bet tuo pat metu pažeidžiamas ir netgi žiaurus vyras. Kiek blankesnis jo kolegės Carrey Mulligan vaidmuo. Turėjusi įkūnyti švelnią viliokę, ji atrodė lyg neryžtinga, meilės trikampyje įkalinta moteris.
Trečiojo dešimtmečio atmosfera, papildyta šiuolaikiniais Lanos Del Ray, will.i.am ar Jay-Z ritmais įdomus bandymas sujungti klasiką su modernybe. Tačiau bene labiausiai „Didysis Getsbis“ išsiskiria vizualumu. Iki smulkmenų suderintas prabangus personažų įvaizdis – namai, vakarėliai, drabužiai, automobiliai – kino ekrane paverčiamas tikra fiesta. Tai svarbus akcentas, nes būtent didžiuliais rūmais, įžymybių, blizgučių ir svaigalų gausa Getsbis stengiasi įtvirtinti savo kaip turtingo, bet dosnaus vyro statusą. Dalies kritikų nuomone, į vizualumą sutelktas dėmesys šį filmą daro paviršutinišką. Tačiau akivaizdu, kad už hiperbolizuotai režisieriaus vaizduojamos prabangos sklepiasi siekis parodyti, jog dažnai žėrinčiais turtais pridengiama sielos tuštybė, paprasti žemiški troškimai, ar neišnaudotos praeities galimybės.
Iš solidžiu biudžetu pasižymėjusio „Didžiojo Getsbio“ buvo tikėtasi labai daug, tačiau filmas sulaukė dviprasmiškų vertinimų. Vieni teigia, jog režisierius menkai atskleidė Frensio Skoto Ficdžeraldo kūrinio smulkmenas, kiti sako, jog prieš tai ekranizuotos romano versijos buvo brandesnės savo turiniu, nepridengtos glamūrinio blizgesio gausa. Vargu, ar galima šiuos dalykus visiškai sutapatinti, kai kalbame ne apie pažodinį romano atpasakojimą, o kitokią kiekvieno režisieriaus interpretaciją. Taigi šįsyk per Bazo Luhrmanno prizmę pateikta meilės, iliuzijų bei tragedijos istorija sukelia emocijų, o jos pateikimas daro įspūdį, todėl didžiu drąsiai galime vadinti ne tik Didįjį Getsbį kaip herojų, bet ir Didįjį Getsbį kaip pavykusį kino filmą. (A.K.)
1. „MULEN RUŽAS“ (Moulin Rouge!, 2001)
Vyresnės kartos žiūrovai tikrai dar pamena režisieriaus Johno Hustono „Mulen Ružą“ (Moulin Rouge, 1952), kuriame atgijo spalvinga prancūzų dailininko Henri Toulouse‘o-Lautrec‘o biografija ir jo nepaprastai ekspresyvių paveikslų pasaulis. Matėme ir žaismingą Jeano Renoiro filmą „Prancūziškas kankanas“ (French Cancan, 1955), kuriame legendinis Jeanas Gabinas sodriai vaidino „Raudonojo malūno“ įkūrėją Anri Danglarą, ne tik atidariusį šlovingą kabaretą, bet ir sugebėjusį prikelti naujam gyvenimui prancūzų paniekintą kankaną (premjeros dieną, kaip pamename, minia šturmavo naująjį barą su tokiu įkarščiu, su kuriuo anksčiau buvo imama Bastilija!)
Triukšmingo karnavalo apstu ir Bazo Luhrmanno „Mulen Ruže“. Kiek anksčiau daug triukšmo pridariusioje W. Shakespeare‘o „Romeo + Džiuljeta“ režisierius įrodė, kad gali ne tik radikaliai modernizuoti klasikinį veikalą, bet ir padaryti kur kas daugiau – meno objektu paversti visų keikiamą kičą. Kičo ir prasto skonio apstu ir „Mulen Ruže“, bet jis taip vykusiai įkomponuotas į labai originalų stilių, kad jokių pretenzijų autoriui reikšti nesinori. Atvirkščiai, norisi karštai ploti ir garsiais pritarimo šūksniais reikšti pasitenkinimą. O tokio senamadiško santykio su kinu jau senokai nebuvo.
Dar pačioje pradžioje pirmi visai ramios muzikos taktai staiga lyg pašėlę sprogsta beprotiško prancūziško kankano salvėmis. O poetui Kristianui (Ewanas McGregoras) po kelių absento taurelių apsireiškia žavinga Žalioji fėja (ją suvaidino dainininkė Kylie Minogue), lengvai plasnojanti virš Paryžiaus stogų ir kviečianti į Mulen Ružą pratęsti bohemiškos pramogos.
Ir šou, kaip sakoma, prasideda! Nuo spalvų net mirga akyse, o niekaip nenurimstančios kino kameros piruetai užliūliuoja labiau už pasiskraidymą sūpuoklėse. Šioje nevaržomos linksmybės fiestoje į vieną didelio šventinio pyrago tešlą sumaišyti keli labai pikantiški “įdarai”- išmintingas mitas apie Orfėją (kompozitoriaus Jacques Offenbacho klasikinės muzikos „padaže“) ir graudi „Damos su kamelijomis“ istorija, ornamentuota prieškario amerikietiškų melodramų „nėriniais“ bei šiems laikams jau nebūdingais sentimentais, kuriuos dar galima aptikti tik senoje geroje operetėje.
„Mulen Ružas“ ir yra operetė, kurioje tarp autorių sufantazuotų personažų šmirinėja linksmoji Henri Toulouse‘o-Lautrec‘o (Johnas Leguizamo) dvasia, filmo autoriams labiau svarbi kaip autentiškas veiksmo vietos simbolis. O štai muzikinis fonas primena ryškių spalvų kilimą, kuriame puikiai dera absoliučiai „asimetriškos“ kompozicijos. Romantiškos „Bohemos“ melodijos lengvai pereina į aistringą tango, Nicole Kidman ne prasčiau už Marilyn Monroe dainuoja apie geriausius merginos draugus deimantus, o “senukas” Offenbachas tampa dvidešimto amžiaus roko klasikų (nuo Johno Lennono iki Stingo) bičiuliu.
Kas pasakė, kad postmodernizmas jau negali pagimdyti nieko originalaus? (G.J.)
Gediminas Jankauskas, Agnė Karmazinaitė