Vietnamiečių režisieriaus Anh Hung Tran naujausio filmo „Gurmaniška aistra“ angliškas pavadinimas lietuviškai pažodžiui skamba „dalykų skonis“, o prancūzų kalba, kuria ir buvo nufilmuota ši kino juosta, jis vadinasi „Dudano Bufano aistra“. Galime padaryti daug išvadų iš turimos lingvistinės informacijos. Visų pirma, tai filmas apie vyrą gurmaną, kuris jaučia aistrą ne tik maistui. Bet… maistas vaidina labai svarbų vaidmenį.
Taigi mes, lietuviai, žiūrėdami filmą susitelkėme į aistrą maistui. Anglai į reikalą pažiūrėjo abstrakčiau ir pabandė apibendrinti pagrindinę mintį, kad filme svarbiausias tikrai ne jis. O patys prancūzai suasmenino aistrą ir priskyrė ją pagrindiniam veikėjui Dudanui Bufanui (Benoit Magimel). Aš vis dėlto laikau save prie lietuvių, nes, kaip sako liaudies išmintis, gera žiūrėti į degančią ugnį, tekantį vandenį ir dirbandtį žmogų. Ugnis degė, vanduo tekėjo ir žmogus dirbo. Kitaip tariant, vyko maisto gaminimas, kuris visiškai pakeri, sužavi, užburia ir įkvepia patiems nieko nelaukus lėkti namo ir virti sriubas, maišyti padažus, troškinti mėsą, žuvį, daržoves, uosti kvapus, liesti tekstūras, grožėtis besikeičiančiomis spalvomis ir džiaugtis tuo poveikiu, kurį mūsų pagaminti patiekalai daro kitiems.
Ne veltui miniu šias detales, nes jos ir filme laukia ant kiekvieno kampo. Sakydama ant kiekvieno kampo visiškai neturiu omeny jų pertekliaus. Viduje kildavo nepasitenkinimas, kai prasidėdavo diskusijos apie maisto gaminimą, politiką, draugų susibūrimus, netgi meilės šnekos, kurios paprastai būna tokios malonios ausiai, nebedomino, nes norėjosi dar daugiau maisto vaizdų.
Dudanas Bufanas – žymus virtuvės šefas Prancūzijoje, o jam padeda jo ištikima virėja ir sugyventinė Eugenija (Juliette Binoche). Jiedu jau dvidešimt metų gyvena ir dirba drauge, bet Eugenija atkakliai atsisako tekėti už Dudano. Vyras moteriai dega ne ką mažesne aistra nei maistui, o pačiai moteriai, akivaizdu, nėra atgrasus jo asistavimas, bet tarp jųdviejų nusistovėję nesantuokiniai santykiai.
Nors savo širdžių pora nesujungė bažnyčioje, vienas kitam jaučia begalinį švelnumą. Veiksmas vyksta XIX ar XX amžiaus pradžioj Prancūzijos kaime, taigi laikas sulėtėjęs ir kai čia kalbame apie maisto gaminimą ar meilę, į galvą pirmiausiai ateina tikrai ne Gordono Ramzio pragariška virtuvė ar tinderis, o lėtumas, švelnumas, atidumas, žavesys, susikaupimas, malonumas, netgi palaima. Dudanas ir Eugenija maistą gamina taip, kaip myli vienas kitą.
Atrodo, veiksmo užuomazga prasideda tada, kai pas Dudaną atvyksta užjūrio princas, prašydamas pasidalinti savo virtuvės paslaptimis, tačiau iš tikrųjų įvykiai užsimezga tą kartą, kai Eugenija smarkiai subloguoja ir Dudanas suvokia, kad per daug dėmesio skiria ponams, o per mažai – savo mylimai moteriai. Ir tada jis pats, savo rankomis, imasi kurti meną Eugenijai – vieną po kito meistriškai lieja kulinarinius paveikslus, prisisunkusius tirštų skonių, sodrių kvapų ir, žinoma, gurmaniškos aistros. Šitas maisto gaminimas neapsieina be meilės ir šita meilė neapsieina be maisto gaminimo.
Galbūt visą kino juostą vienijanti tema – laikinumas. Nes šedevrai, kuriuos sukuria Dudanas ir Eugenija, gyvuoja tik valandą ar dar mažiau – niekas nekrauna į spinteles konservų, niekas nekaupia atsargų. Gamina tik vienam kartui, mažas porcijas kiekvienam valgančiajam. Visas tas proceso grožis, kaip ir pats rezultatas – laikini ir efemeriški lyg drugelio sparnų plazdėjimas.
Kita vertus, tai amžinas vyksmas. Kiekvieną dieną gaminami vis kiti patiekalai, ir diena juk nauja, tačiau tai vyksta nuo amžių amžinųjų, mūsų protėviai ir tų protėvių protėviai gamindavo maistą, jį skanaudavo. Vieni medžiodavo ir eidavo į mišką rankioti uogų ir grybų, kad išgyventų, tačiau atsirasdavo ir tokių, kurie kąsnį leisdavo gomuriu primerkdami akis. Maisto alegorija iliustruoja ir Eugenijos ir Dudano meilę, kuri truks amžinai, tačiau kaip žmonės jie yra laikini ir mirtingi.
Žinoma, šis filmas yra apie dviejų žmonių meilę, tačiau visų pirma apie laikinumo grožį, apie lėtumą, efemerišką pasaulio prigimtį, spalvų tekstūrą ir apie maistą ir tą žavesį, kurį jis skleidžia, kai yra gaminamas ne tiek aistringai, kiek su kantria meile, o valgomas ne tiek su malonumu, kiek su sakraline pagarba, kad tai, kas dabar liečia liežuvį, tuoj pateks į skrandį, o tada į kraują, – tai gyvybės ratas, tai gyvenimo esmė, kuri nesudaro mūsų egzistencijos prasmės, tačiau neabejotinai yra verta mūsų pagarbos kaip šventas ritualas.