Jei mokykloje per istorijos pamokas, kai mokytoja kalbėjo apie Prancūzijos revoliuciją ir tai, kas ėjo po to, jos žodžius praleidote pro ausis – plepėjote su suolo kaimynu apie vakar vykusias krepšinio rungtynes, piešėte į sąsiuvinio paraštes, kramtėte tušinuko antgalį tuščiu žvilgsniu spoksodami pro langą ar užsiėmėte kitokio pobūdžio saviveikla, būdinga moksliniam darbui, fear not, my good people! (liet. „nebijokite, gerieji žmonės!“) Ridlis Skotas naujausiame savo filme „Nepoleonas“ (2023) jums paaiškins viską per mažiau nei tris valandas!
Gretinu Skoto filmą su istorijos pamoka neveltui, nes išties jis man priminė edukacinio pobūdžio žanrą – prisiminiau mokykloje sužinotą informaciją apie napoleonmetį. Žinoma, fone skambėjo muzika, o Napoleonas su Žozefina nebuvo vien karikatūriniai paveikslėliai vadovėlyje – karvedį vaidino Choakinas Feniksas (Joaquin Phoenix), o Žozefiną – žavioji Vanesa Kirbi (Vanessa Kirby), tačiau pirmame fone dominavo pats istorinis filmo siužetas, t. y. istoriniai įvykiai, kaip Napoleonas atėjo į valdžią, vadovavo mūšiams, derėjosi su Europos valdovais ir galiausiai nusigėręs numirė Šv. Elenos saloje. Bet gal istoriniai filmai tokie ir būna? Nors ir žinoma ta istorija iki kaulų smegenų. Gal istorijos gerbėjai dabar mane užmėtys akmenimis, nes man norisi kokių nors įdomesnių kūrybinių sprendimų?
Didelis filmo privalumas tas, kad režisierius nemoralizuoja. Mat iš istorijos pamokų paprastai turime ko nors pasimokyti, ar ne? Tarkim, nesileisti užvaldomiems ambicijų ir mokėti laiku pasitraukti kaip nugalėtojams, o ne laukti, kol užklups negandos, nes fortūna juk kada nors vis tiek atsuka užpakalį. Tačiau Ridlis Skotas lieka prie faktų, na, ir galbūt meniškiausiai interpretuoja Napoleono asmenybę ir jo meilės istoriją su Žozefina.
Taigi apie filmo siužetą galime pasiskaityti istorijos vadovėliuose (Napoleonas, pradėjęs nuo paprasto karininko rango, vadovaudamas mūšiams sparčiai kyla karjeros laiptais, kol galiausiai tampa Prancūzijos imperatoriumi; jo kovos iš Prancūzijos persikelia į kitas šalis, politiniai santykiai atsiranda ne tik su kolegomis generolais, bet ir su kitų imperijų valdovais, kol didysis imperatorius sulaukia pirmojo savo fiasko ne dėl ko kito, o dėl rusiškos žiemos (o gal vis dėlto dėl savo ambicijų?) ir grįžta iš mūšio, praradęs apie 35 tūkst. karių; ties šiuo momentu prasideda jo nuosmukis, baigęsis tremtimi nuošalioje šv. Elbės saloje). Apie tokias detales kaip atskleistas megalomaniškas Napoleono charakteris ir sudėtingas santykis su ilgamete žmona, o vėliau susirašinėjimo drauge, gyvenimo meile Žozefina galime sužinoti iš Ridlio Skoto filmo.
Visi, išskyrus Napoleoną ir Žozefiną, kino juostoje atrodo būtent tai, kas jie yra iš tikrųjų, – istoriniai personažai: pompastiški, dirbtiniai, manieringi. O gal tai tik to meto Prancūzijos kultūra? Tačiau tuomet kodėl Napoleonas su Žozefina tokie žmogiški?
Įdomūs filmo faktai: Nepoleonas jaučia nesuvaldomą baimę atsidūręs mūšio lauke ir nesugeba valdyti savo emocijų, o kartais netikėčiausiose vietose užsnūsta. Tai, žinoma, suteikia jo personažui realistiškumo, nes ir didvyriai būna žmonės, tačiau šios charakterio savybės per mažai įpintos į pasakojimo kontekstą, atrodo neišplėtotos ir atsitiktinės, lyg būtų įmestos todėl, kad reikėjo, nes Napoleonas taip elgėsi, o ne bandant susieti jas su kitais faktais ar paaiškinti.
Įspūdinga kaip filme detaliai buvo atkurta Vaterlo mūšio scena, kurioje raiteliai atakuoja pėstininkų Kare (pranc. carré – kvadratas, karių rikiuotė, kai kariai išrikiuojami vienu ar keliais uždarais keturkampiais, visi frontu į išorę. Karė skirta apsisaugoti nuo netikėto arba judresnio priešo puolimo. Buvo ypač veiksminga per kovas su didelėmis kavalerijos pajėgomis.)
Napoleono ir Žozefinos santykis – keistas ir įdomus, galima sakyti, nelabai sveikas. Jei tikėsime filmo naratyvu, didysis karvedys buvo linkęs liguistai prisirišti, kartais perdėtai dominuoti, o kitais kartais perdėtai nusižeminti ir paklusti. Tuo tarpu Žozefina su juo buvo ne iš meilės, o iš baimės, kad gali likti viena, nesaugoma, kad gali vėl papulti į kalėjimą. Vėliau jos baimė perėjo į vergišką prieraišumą. Taigi nors jie bendravo iki pat Žozefinos mirties, porelės santykiai išliko ne visai sveiki, panašėjo į šeimininko ir tarno ryšį.
Tai, kas man labiausiai patiko šioje kino juostoje, tai parodytas prancūzų charakteris. Nepažįstu daug prancūzų, o tuo labiau prancūzų iš XVIII-XIX amžiaus, taigi vienas Dievas težino, kiek ten tiesos, tačiau mane sužavėjo scenos, kuriose jie vieni kitus apmėto maistu. Tai gali būti ir valstiečiai, kurie svaido supuvusias daržoves į prie giljotinos vedamą aristokratę, ir patys aristokratai, kurie prie bendro pietų stalo, rūmų asmenims stebint, meta vienas į kitą po brokolį. O kas vyksta gatvėse, tai geriau patylėti – vienas didelis chaosas.
Choakinas Feniksas, šios kino juostos žvaigždė, atrodo prislėgtas ir nelaimingas. Svarsčiau, ar taip jis atskleidžia savo personažą, ar vis dėlto jį, kaip žmogų, slegiančiai paveikė tokie vaidmenys kaip Džokeris kitoje to paties pavadinimo kino juostoje ar Bo vaidmuo filme „Visos Bo baimės“.
Rekomenduoju šį filmą žiūrėti istorinių scenų, tokių kaip mūšiai, istorinių kostiumų ir apskritai istorijos mėgėjams, kurie džiaugiasi gilindamiesi į tokių filmų istorines detales ir matydami didžiuosiuose ekranuose faktų interpretacijas. O visiems kitiems linkiu kaip nors įsijauti.