Ostinas Pauersas, J. K. Rowling ir Eurovizija – visą šią eklektiką galite išvysti naujausioje Metju Vogno (Matthew Vaughn) šnipų veiksmo komedijoje „Argailas“ (Argyle, 2024). Gal šis derinys jums pasirodys keistas, tačiau apie viską iš eilės.
Vognas daugiau prodiusavo nei režisavo, tačiau tarp jo režisūrinių projektų puikuojasi tokie neblogi darbeliai kaip „X-Men: First Class“ (2011) ir “Kick-Ass” (2010), kurie, staigmena staigmena, irgi kramto istorijas apie superherojus. Šnipai „Argaile“ gal ir nevilki specialiųjų kostiumų, tačiau irgi atlieka nepaprastus, neįtikimus, sunkiai suvokiamus darbus.
Filmo pradžia vargana: per daug dramatiškai atrodantys ir vaidinantys aktoriai vaizduoja fikcinę šnipų gyvenimo kasdienybę. Tačiau netrukus paaiškėja, kad tai surežisuotas teatras, nes istoriją kuria rašytoja Elė Konvėj (Bryce Dallas Howard). Ji – garsi knygų apie slaptąjį agentą Argailą autorė, kurios siužetai, kaip teigia kai kurie gerbėjai, nepaprastai įtikinami.
Ir štai Elės Konvėj saugus rašytojos, kuri išgyvena veiksmo filmą tik savo knygose, gyvenimas pasisuka visai kita linkme, kai ji tampa savo istorijų pagrindine veikėja. Traukinyje ji sutinka nepažįstamąjį, vardu Aidanas (Sam Rockwell, kurį iš visų 110 filmų, kuriuose jis vaidino, geriausiai atsimenu iš „Žaliosios mylios“). Jis prisistato tikru šnipu ir pademonstruoja savo kovinius įgūdžius, kad jo žodžių mum nepasirodytų per maža. Elė ir Aidanas pasileidžia bėgti nuo slaptos slaptųjų agentų tarnybos, pavadinimu „Divizija“, kuri siekia sugauti Elę ir sužinoti, kas toliau laukia jų slaptos misijos, mat moteris neįtikėtinai tiksliai savo dedukciniu ir indukciniu mąstymu gali nuspėti ateitį. Svarbiausia, kad viskas labai slapta, visi meluoja ir niekuo negalima pasitikėti. Kaip ir priklauso šnipų darbeliams.
Vėliau, žinoma, išsivysto ir meilės istorija, netikėtų siužeto posūkių ir vingių, kurie daug kam pasirodė neįtikinami, kad ir kaip buvo norėta sukurti realistiškumo pojūtį. Bet gal nebuvo norėta? Viena yra siekti tikslo ir susimauti, o visai kita susimauti nesiekiant tikslo. Tačiau jei niekas taip ir nesiekė pasirodyti realistiškai, tai ar tikrai buvo susimauta?
Taigi taip, mea culpa, mea culpa, mea culpa, – muša į krūtinę filmo kūrėjai, – mums nepavyko sukurti tikroviškumo įspūdžio šnipų sagoje (lyg šnipų sagos apskritai gali būti tikroviškos). Tačiau siužeto posūkiai tikrai nebuvo nuspėjami, o ir pati protagonistė Elė Konvėj – visai įdomus egzempliorius. Nerimo kamuojama fikciją rašanti kačių mylėtoja eina gyventi savo fikcijoje. Šalia jos pastatome charizmatišką vyriškį, visišką jos priešingybę, ir štai šis duetas skuba užkariauti pasaulio.
Dabar vertėtų paaiškinti, kodėl Ostinas Pauersas, J. K. Rowling ir Eurovizija. Na, visų pirma, filmo nuotaika buvo itin panaši į Ostino Pauerso energetines bangas, kurios sklinda su kuoktelėjusia muzika fone vykstant įnirtingoms, tačiau juokingoms muštynėms spalvotais kostiumais. Muziką galėtume išskirti kaip išskirtinį „Argailo“ akcentą. Elė Konvėj, bent jau pačioje filmo pradžioje, kaip ir J. K. Rowling, buvo paprasta dirbančiosios klasės atstovė, kol pakilo į populiarumo aukštumas su savo knygos idėja. Na, ir galiausiai viena iš paskutinių muzikinių muštynių scenų, kai Elė ir Aidanas kovoja prieš „Diviziją“, labai priminė Eurovizijos pasirodymą.
Prieš pabaigą nereikėtų užmiršti ir katino. Mat visoje filmo eigoje vis šmėžavo mielas škotų nulėpausis, kurį Elė visur su savimi tampydavosi. Bleiko Snaiderio scenarijų rašymo vadovėlyje „Išgelbėk kačiuką!“ kačiuko gelbėjimo metodas apibūdinamas kaip protagonisto poreikis pasakojimo pradžioje nuveikti ką nors išties didingo, kad įgytų žiūrovų prielankumą ir prikaustytų jų dėmesį. Sutapimas toks, kad filme „Argailas“ kačiuką reikėjo gelbėti labai daug kartų. Gal tai pasalūniškai ir užkariavo mūsų širdis?
Filme “Argailas” nėra jokios didelės idėjos, užslėptos minties, grandiozinio užmojo gilią šaknį knisti ar vaizduoti realizmą kaip tai darė Dostojevskis ir Balzakas, tačiau kačiukas buvo mielas, veikėjai žavūs, Finalinė scena itin juokinga. Daugiau nieko ir netrūksta.