Akyse stovint airiškoms lygumoms ir slėniams, ausyse spengiant niūriai kaimo gūdumos tylai, stebint rūsčius ir taupiai besišypsančius vietinių veidus, filme „Šventųjų ir nusidėjėlių žemėje“ (In the Land of Saints and Sinners, 2023) skleidžiasi vieno žmogaus, visos bendruomenės ir valstybės istorija, įsukta į kriminalinį voratinklį.
Kino juostos režisierius Robertas Lorenzas (Robert Lorenzo) daug metų buvo žinomas kaip Klinto Ystvudo (Clint Eastwood) prodiuseris, o 2021 metais kino juostoje „Marksman“ kaip režisierius pirmą kartą dirbo su „Šventųjų ir nusidėjėlių žemės“ žvaigžde Liamu Nysonu (Liam Neeson). Lorenzas kaip režisierius dar nėra pasistūmėjęs į priekį, tačiau kaip prodiuseris prisidėjo prie tokių puikių filmų kaip „Gran Torino“ (2008), “Laiškai iš Ivo Džimos“ (Letters from Iwo Jima, (2006) ir “Mergina verta milijono“ (Million Dollar Baby, 2004). Visi filmai ne pirmos jaunystės, taigi „Šventųjų ir nusidėjėlių žemėje“ – tai pirmas Lorenzo bandymas sužibėti holivudo scenoje po ilgo laiko.
Tuo tarpu Liamas Nysonas mums labai matytas veidas. Geriau pasikapstę atmintyje, suvokiame, kad 1994 metais jis vaidino žymiajame filme apie holokaustą „Šindlerio sąrašas“ (Schindler’s List). Nors Nysonas nuo to laiko pražilo ir susiraukšlėjo, rimti vaidmenys jam vis dar tinka.
„Šventųjų ir nusidėjėlių žemėje“ jis atlieka žudiko Finbaro Murfio vaidmenį. Tarnavus Antrajame pasauliniame kare, Finbarui įsirėžė karo traumos. Tačiau užuot tapęs šaltakrauje žudymo mašina, jis susikuria moralės kodeksą – žudyti tik teisingomis aplinkybėmis. Kitas klausimas, kurį gvildena filmo kūrėjai, ar tokios aplinkybės išvis egzistuoja.
Finbarą samdo jo užsakovas Robertas (Colm Meaney) – pagyvenęs geraširdiško veido vietinis verslininkas. Aukos – žudę, vogę, prievartavę ir kitokias nuodėmes darę asmenys, kurie, Finbaro akimis, yra verti bausmės. Žudikas juos dar gyvus nuveža į mišką ir liepia patiems išsikasti kapą, o tada prieš iššaudamas duoda kelias minutes pagalvoti ir apmąstyti savo gyvenimą.
Tačiau viena auka priverčia Finbarą susimąstyti, ar jis elgiasi teisingai. Žudikas nusprendžia mesti savo amatą. Pagaliau atranda laiko domėtis sodininkyste ir priima savo kaimynės pasiūlymą ateiti pietų.
Atrodo, gyvenimas jau pasisuko normalia vėže, tačiau į kaimą atvyksta nuo teisėsaugos besislepiantys politiniai nusikalteliai. Vienas iš jų užkliūva Finbarui, o toliau eina keršto istorija.
Šis airiškas filmas apie Airiją – kaip ir daugelis kitų airiškų filmų apie Airiją. Žinoma, žalios lankos ir kalvelės vilioja akį, malonu žiūrėti ir į kylantį rūką, šėlstančias bangas, į tą vienodą ir raminantį kraštovaizdį, tačiau atrodo, kad Airija nuo senovės iki dabar taip niekada nesikeitė, nesikeičia ir nesikeis.
Vienintelis dalykas, kuris galėjo atsverti šią monotoniją, galėjo būti pati istorija. Tačiau istorija irgi gana nuspėjama – karo psichologiškai traumuotas asmuo bando atsigauti po patirtų išgyvenimų, išsigydyti sielą, tačiau susiduria su praeities šėšėliais, kurie neduoda jam ramybės ir neleidžia pradėti gyvenimo iš naujo. Bandymų ir klaidų kelyje šis žmogus susiduria su kliūtimis. Viso šio pasakojimo sūkuryje skeidžiasi kriminalinis siužetas, parodydmas šiek tiek 1974-ųjų metų aktualijų Airijoje, kurių, beje, būdami ne iš to regiono nelabai ir pažįstame, bet filme matome šiokių tokių panašumų su mūsiškiais 90-aisiais metais, vos atgavus nepriklausomybę. Vis dėlto kai žinome tokius pavyzdžius kaip kino juosta „Salos vaiduokliai“ (The Banshees of Inisherin, 2023), kurioje lygiai tokiame pačiame Airijos kraštovaizdyje panašiomis aplinkybėmis rodomi žmonių santykiai, „Šventųjų ir nusidėjėlių žemėje“ tiesiog nublanksta.
Vienintelis rimtesnis bandymas suteikti filmui kokį nors idėjinį lygmenį – tai pabaigoje pasirodžiusi Dostojevskio knyga „Nusikaltimas ir bausmė“, kuri suponuoja, kad istorija sukasi ne tik apie žudymus ir kerštą, bet ir apie žmogaus tektonines plokštes. Mat, kaip rašė Nyčė, kaip dažnai savo romanuose rodydavo Dostojevskis, riba tarp gėrio ir blogio dažnai būna išblukusi, o žmogaus sielos dėsniai – tokie sudėtingi, kad sunku teisti vieną ar kitą jo sprendimą naiviai tikintis, kad esame tie, kurie perpranta tektoninių plokščių judėjimą.