Jeigu galėčiau įvardyti vieną vokišką filmą, kuris, mano nuomone, nusipelno kino šedevro vardo, juo taptu 1997 metais pasirodžiusi režisieriaus Thomaso Jahno kriminalinė drama „Beldžiant į dangaus vartus“ (angl. „Knockin‘ on Heaven‘s Door“). Būtent apie šį nuostabų filmą ir noriu su Jumis pasidalyti savo įspūdžiais.
Filmo istorija sukasi aplink du ligoninėje susipažinusius vyrukus – Martiną ir Rudį, kurie iš daktarų išgirsta nedžiugią žinią – jie yra mirtinai sergantys. Iš nevilties vyrukai prisigeria ir pasikalba apie gyvenimą ir mirtį, o iš to pokalbio išaiškėja, jog Rudis niekada nėra matęs jūros. Tad, neturėdami daugiau nieko prarasti, vyrukai nusprendžia pabėgti iš ligoninės, kad galėtų nuvykti prie jūros ir paskutinį kartą savo gyvenime ja pasigrožėti.
Kas matė filmą, žino, jog neparašiau vieno labai svarbaus siužetinės linijos aspekto, kuris tampa esminiu viso šio pasakojimo akcentu. Kadangi, kai žiūrėjau filmą pirmą kartą, pats to nežinojau, todėl man tai tapo tikra staigmena. Būtent todėl ir nenorėjau gadinti peržiūros tiems žmonėms, kurie dar nėra susipažinę su šiuo nuostabiu filmu.
Juostos siužetinės linijos metu mums yra pateikiama labai svarbi mintis – gyvenimo prasmė ir kaip su ja gali susidoroti žmonės, kurie ką tik išgirdo žinią apie visai netrukus įvykstančią judviejų mirtį. Stebint, ką išdarinėja pagrindiniai filmo personažai, kyla labai rimtas klausimas – ką aš pats daryčiau tokioje situacijoje? Pripažinkime, kai žinai, jog greitai mirsi, tikriausiai norėsis išbandyti tai, ko nesi anksčiau bandęs, nes tam tikros priežastys kažkada tiesiog neleido to padaryti. Dažniausiai nuo to ribojo sveikas protas ir nenoras pakliūti į nemalonumus.
Be temos, filmas priverčia mėgautis ir kai kuriais siužetiniais sprendimais, kurie yra susiję su kriminaliniais pagrindinių personažų darbeliais bei veiksmu, kurio čia yra išties nemažai. Tačiau svarbiausia, kad visas veiksmas, kuris gali pasigirti susišaudymo ir gaudynių scenomis, yra sudėliotas taip natūraliai, jog stebinti šią istoriją, neįmanoma atitraukti akių nuo to, kaip viskas čia sklandžiai ir įtikinamai vyksta. Be to, filme netrūksta ir kokybiško bei neperspausto humoro, kuriuo taip pat yra pagardintos kai kurios itin efektingos bei pakankamai įsimintinos dialogų scenos.
Filmo herojams Martinui ir Rudžiui jaučiu labai didelę simpatiją. Tai charizmatiški, gerai išreikšti bei puikiai ekrane atsiskleidę žmonės, dėl kurių nuoširdžiai jaudiniesi, nes kiekvienas jų daromas sprendimas bei žingsnis gali dar labiau priartinti juos prie dangaus vartų. Be to, jie atsiskleidžia pakankamai lėtai, kas dar labiau pagardina mūsų pažintį su jais bei jų vidiniu pasauliu.
Patiko man ir filmo techniniai sprendimai, kurie kaip 1997 metų vokiškam filmui atrodo labai pagirtinai, o ir dabar, žiūrint iš 2020 metų kino žiūrovo perspektyvos, neatrodo pasenę. Vien ko vertas yra šio filmo garso takelis, kuris pasibaigus filmui dar ilgai skamba galvoje. O kur dar nuostabus ir įtraukiančiai atrodantis vaizdo montažas, be galo vaizdingas ir atviras kameros darbas bei superinis meninis apipavidalinimas. Visa tai priverčia mėgautis šiuo filmu nuo pradžios iki pat įtampoje laikančio finalo.
Manau, jog dar ir aktoriams reikia padėkoti, nes be jų šis filmas nebūtų toks, koks buvo. Tad filmo žvaigždės – Tillas Schweigeris ir Janas Josefas Liefersas – pasidarbavo iš peties sukurdami ikoniškus ir labai gerai įgyvendintus veikėjus. Dar paminėčiau Moritzą Bleibtreu’ą, Huubą Stapelą, Thierry’į Van Werveke’ą ir Rutgerį Hauerį, kurie savo pasirodymu taip pat papuošė šią juostą.
Apibendrinant – „must see“ serijos filmas, kuris nepalieka abejingų dėl geros idėjos, įdomiai sudėlioto siužeto, puikių personažų ir be galo geros pagrindinės minties, kuri priverčia susimąstyti apie gyvenimo prasmę.