Šiek tiek daugiau nei prieš savaitę dalijausi su Jumis labai gero ir motyvuojančio gyvenimui filmo „Ieškantys laimės“ (angl. „The Pursuit of Happyness“) atsiliepimu, o dabar nusprendžiau pasidalyti savo įspūdžiais apie 2008 metais dienos šviesą išvydusią bei kritikų negailestingai sukritikuotą dramą „Septynios sielos“ (angl. „Seven Pounds“), kurios režisieriumi buvo mano jau paminėto kino hito kūrėjas Gabriele’is Muccino’as.
Filmo istorija sukasi aplink Beną Tomasą, kurio neapgalvotas poelgis sunaikina septyniems žmonėms gyvenimus. Negalėdamas su tuo susitaikyti, jis nusprendžia išpirkti savo kaltę suteikdamas keliems nepažįstamiems šansą pradėti naują gyvenimo etapą, bet tuo pačiu pakenkti sau. Ar jam pavyks padaryti viską teisingai, o gal tai tik laikinas graužaties jausmas ir jam atslūgus, jo požiūris į susiklosčiusią situaciją pasikeis? Štai kur klausimas, į kurį atsakymą turi tik pats Benas.
Kaip jau rašiau pirmoje pastraipoje – tai yra filmas, kurį negailestingai suvarė kino kritikai duodami jam labai žemus įvertinimus. Ir čia yra vienas iš tų dažnų atvejų, kai profesionalų nuomonė kaip diena ir naktis išsiskiria nuo žiūrovų, kurie įvairiausiuose portaluose šiai juostai skirdavo itin aukštus balus.
Ši juosta taip pat nepateko ir į mano geriausių 2008 metų filmų TOP 50 sąrašą, nes manau, jog šis projektas buvo kurtas tik dėl vieno – labai primityviais būdais sujaukti žiūrovų emocinę būklę.
Tačiau tikrai negalėčiau sakyti, kad tai yra labai blogai įgyvendinta ir neturinti jokios prasmės ar moralo istorija, nes tai būtų ne tiesa. Kaip tik neseniai dar kartą peržiūrėjau šį filmą ir jis man asmeniškai padarė pakankamai neblogą, nors ir ne itin gilų įspūdį. Gal dėl to, jog kai pirmą kartą jį žiūrėjau prieš daugiau nei dešimtmetį buvau nesubrendęs, o dabar mano vertybės pasikeitė ir žiūrėdamas šį pasakojimą atkreipiau dėmesį į kitokias detales, kurios ir leido pasimėgaut rodoma drama.
Pasakoti apie siužeto ypatybes nenoriu, nes daugelis iš Jūsų tikrai matėte šį filmą, na o tiems, kurie dar jo nežiūrėjo, nenoriu gadinti įspūdžių išpasakodamas visas šios juostos paslaptis. Tad pasidalysiu tik tuo, kas man patiko, o kas ne.
O patiko man pagrindinė idėja, kuri priverčia labai rimtai susimąstyti, kaip mes paveikiame kitų žmonių gyvenimus, ir ar mes apie tai susimąstome ar visgi nematome toliau savo nosies. Gaila tik dėl vieno – idėja buvo įgyvendinta pernelyg paprastai su vienu niuansu, kuris priverčia į filmo kūrėjus žiūrėti tikrai ne iš geriausios pusės. Čia kalbu apie pagrindinio herojaus sprendimą. Taip, viskas atrodo poetiškai ir labai jau jautriai, bet tuo pačiu, perspaustai dėl vieno paprasto aspekto – žmonių skatinimo elgtis panašiai. Čia turėčiau išsiplėsti, bet, deja, nežadu „spoilinti“, todėl pasakysiu, tik tiek, jog pagrindinio filmo personažo poelgis (nekalbu apie pagalbą žmonėms, o apie jo galutinį sprendimą), nėra gerbtinas, nors ir viskas atrodo labiau žmogiškai bei išties emocionaliai.
Patys personažai filme ne itin ryškūs, nors jų ekspozicijos išties neblogai buvo įterptos į juostos siužetą. Todėl daug apie juos kalbėti man tikrai nesinori. Pagrindinis veikėjas Benas turi tikslą ir jis jo siekia, kas yra žavu, bet tuo pačiu, kartais yra sunku patikėti jo daromais sprendimais, kurie atrodo ne iki galo apgalvoti. Ir čia jau peikti reikia scenaristus, nes jie nesugebėjo išryškinti šio veikėjo kančių bei natūraliu būdu perteikti jo vidinę būseną. Kiti personažai tik papildo Beną, todėl jie tampa kaip ir savotiškais jo numatytos kelionės kompanionais.
Techniškai filmas atrodo labai tvarkingai ir maloniai tiek akimis, tiek ausims. Tad tradiciškai pagirsiu ir kameros darbą, ir garso bei vaizdo montažą, ir, žinoma, meninį apipavidalinimą. Dvi valandos man pralėkė akimirksniu. Ir prie to aišku prisidėjo mano paminėti techniniai aspektai.
Gerų aktorių filme išties nemažai, bet ar jie visi puikiai susidorojo su savo vaidmenimis? Nemanau. Tas pats Willas Smithas, kuris nepriekaištingai vaidino „Ieškantys laimės“, čia buvo pernelyg susikaustęs. Todėl jo personažas ir gavosi ne toks lankstus. O jam talkinantys Barry’is Pepperis, Rosario Dawson, Michaelas Ealy’is ir Woody’is Harrelsonas nebuvo tinkamai išnaudoti, nors tai pakankamai talentingi aktoriai, kurie galėtų užgožti net ir pati Willą Smithą.
Bendrai – filmas, kurį tikrai verta pamatyti dėl bendro išsprūsimo, o ir paverkimui jis puikiausiai tinka, bet jeigu šnekėti apie jo išliekamąją vertę, tai jis jos tikrai neturi, nes ši juosta yra prifarširuota pigiausiais emocinį stresą žiūrovui sukeliančiais triukais. O tai nėra itin garbingas požiūris į kiną.