Apie amerikiečių aktorių ir režisierių Orsoną Wellesą (1915-1985) dar jam gyvam esant sklandė daugybė legendų. Draugai ir priešas, gerbėjai ir pavyduoliai, kolegos ir kritikai – visi aktyviai kūrė genijaus portretą. Kai kada į šį liaupsių ir prakeiksmų chorą įsijungdavo ir pats triukšmo kaltininkas, vis pateikdamas kokį nors naują savo neįprastos biografijos ar kūrybos faktą.
Sunku rasti tokią meninės veiklos sritį, kurioje Orsonas Wellesas nebūtų palikęs ženklaus pėdsako. Bet didžiausius darbus jis nuveikė kine. Pirmasis jo filmas „Pilietis Keinas“ (Citizen Kane, 1941) ne tik seniai įtrauktas į geriausių visų laikų kino kūrinių dešimtuką, bet ir yra įdėtas į specialią „laiko kapsulę“ ir Niujorke užkastas į žemę – kad po daugelio šimtmečių ateities civilizacijų atstovai galėtų susidaryti nuomonę apie XX a. intelektualinius žmonijos pasiekimus.
Anksti pasibastęs po Europą ir sugrįžęs į Valstijas jaunuolis entuziastingai įsijungė į teatrinę veiklą ir greitai tapo įžymybe. Jo spektakliai stebino ne tiktai tobulomis mizanscenomis, bet visu pirma anksčiau neregėtu įžūlumu, griaunančiu nusistovėjusias teatrinio meno tradicijas. 1937 m. su bendraminčiais suburtame „Merkurijaus“ teatre (Mercury Theatre) pastatytas W. Shakespeare‘o „Julijus Cezaris“ imponavo drąsiomis aliuzijomis į… hitlerinę Vokietiją ir itališką fašizmą. Poetą Ciną šiame spektaklyje suvaidinęs aktorius Normanas Lloydas vėliau pasakojo, kad kritikų „šviesos katedra“ pavadinta įspūdinga scena buvo kuriama peržiūrėjus trečiojo reicho architekto Alberto Speero režisuotų nacių naktinių eisenų su deglais Niurnberge kroniką.
Ženkliu teatriniu įvykiu tapo „Makbeto“ inscenizacija Harleme, kur režisieriaus valia veiksmas iš Škotijos buvo perkeltas į Haičio salą, o visus vaidmenis atliko juodaodžiai (tai jau buvo tikras perversmas JAV teatre, suteikęs galimybę afroamerikiečiams vaidinti klasikinį repertuarą).
Negalima nepaminėti dar vienos genialios O. Welleso mistifikacijos – nuostabaus radijo vaidinimo „Pasaulių karas“. Įžymaus britų fantasto Herberto Wellso romano inscenizacija nuskambėjo 1938 m. spalio 30-osios vakare (Visų Šventųjų išvakarėse, kai Amerikoje įprasta ne tik gąsdinti giminaičius, bet ir krėsti visokiausias išdaigas): tąsyk JAV piliečiai, prigludę prie savo radijo imtuvų, išgirdo vaidinimą, kuris buvo pateiktas kaip… tiesioginis reportažas iš Nju Džersio valstijos, kurioje neva nusileido skraidančios lėkštės.
Vos dvidešimt penkerių metų režisieriaus O. Welleso „Pilietis Keinas“ dažniausiai vadinamas pačiu geriausiu visų laikų filmu arba talpiausia kinematografinių išradimų enciklopedija. Iš tikrųjų, sunku rasti kitą filmą, kuris būtų taip radikaliai sulaužęs visas tradicijas ir suformavęs naują kino kalbą. Pradžioje savo prašmatniose apartamentuose miršta vienas turtingiausių Amerikos magnatų Čarlzas Fosteris Keinas. Prieš mirtį jis teištaria du žodžius: “Rožės pumpuras” (angl. Rosebud). Ką jie galėtų reikšti?
Po šio prologo ilgokoje ekspozicijoje regime „mockumentary“ principu sumontuotą kroniką, pristatančią velionį. Viso pasaulio laikraščiai pirmuose puslapiuose informuoja apie Keino mirtį. Vėliau pristatoma jo stulbinama biografija. Abejingų Keinui nėra – vieni jį garbina kaip idealaus amerikiečio įsikūnijimą, kiti nekenčia. Vieni Keiną vadino fašistų (štai jis kino kronikos kadruose šalia Hitlerio ir Mussolinio), kiti – garsiausiu savo epochos politiku (šioje srityje jis tikrai padarė puikią karjerą, pakilęs politinės hierarchijos laiptais iki gubernatoriaus), tretiems Keinas – jokių skrupulų nežinantis kapitalistas, valdantis pasakiškus turtus, kuriuos pasiryžęs pakloti po mylimosios kojomis: įsimylėjęs artistę Sjuzen Aleksander magnatas jai pastato prabangiausius rūmus, pavadintus Ksanadu, ir iš tolimų šalių pargabena egzotiškų gyvūnų asmeniniam zoologijos sodui. Tačiau būtent ši moteris priverčia beširdžiu monstru tapusį savimylą suprasti, kad ne viską galima nupirkti už pinigus. Net už labai didelius pinigus.
Po prologe parodytos (pseudo)dokumentinės novelės laikraščio redaktorius liepia žurnalistams surinkti kuo daugiau informacijos apie įtakingą velionį ir – svarbiausia – išsiaiškinti, ką gi iš tikrųjų reiškia paskutinis jo ištartas žodis.
Vykdydamas užduotį ambicingas reporteris Džeris Tompsonas (Williamas Allandas) susitinka su keturiais žmonėmis, artimai pažinojusiais Keiną – geriausiu draugu, verslo imperijos valdytoju, antrąją žmoną Sjuzen Aleksander ir Ksanadu rūmų liokajumi. Dar daug svarbių žinių Tompsonas pasisėmė iš Keino globėjo dienoraščio.
Atrodytų, kad penkių rimtų šaltinių pakanka objektyviam vaizdui susidaryti. Bet čia ir yra „Piliečio Keino“ paradoksas. „Rožės pumpuro“ paslaptis finale nėra atskleista. Tik kelios versijos, žadinančios žiūrovų pastabumą ir fantazijas.
Vos pasirodęs filmas neturėjo komercinės sėkmės. Paprastiems žiūrovams jis buvo pernelyg sudėtingas. Be to tikrą karą O. Wellesui paskelbė įtakingas tuo metų Amerikoje spaudos magnatas Williamas Randolphas Hurstas, tarsi kreivame veidrodyje filme pamatęs save. Pasinaudojęs visomis savo galiomis jis stengėsi sunaikinti filmą. Režisierius neslėpė, kad pasinaudojo keliais Hursto biografijos faktais, tačiau stengėsi sukurti „apibendrinantį“ stambaus kapitalisto paveikslą.
O. Welleso debiutas kine „Pilietis Keinas“ atvėrė „dešimtajai mūzai“ naujus pasakojimo būdus, originalią scenų filmavimo ir montavimo metodiką, pasiūlė begalę ekrano plokštumos suardymo būdų (vienas jų, vėliau pramintas panoraminiu fokusavimu, leidžia ryškų vaizdą rodyti ir priekiniame plane, ir kadro gilumoje).
Per realias asociacijas gimdančio išgalvoto magnato Charleso Morgano Fosterio Keino stulbinančios karjeros ir kracho istoriją režisierius perteikė dar vienos „žmogiškosios komedijos“ dėsningumą: nesuskaičiuojami turtai, žinoma, suteikia galimybę manipuliuoti žmonėmis, bet vargas tam, kas užsigeidžia būti Dievu. Simboliška, kad vienoje priešfinalinių scenų, Keinas atsiduria veidrodiniame koridoriuje, o begaliniai jo figūros atspindžiai tik dar labiau išryškina visagalio magnato beviltišką vienišumą.