2008-aisiais metais Göteborgo (Švedija) kino festivalyje mistinis trileris „Įsileisk mane“ (šved. Låt den rätte komma in) buvo pavadintas geriausiu Šiaurės šalių filmu (rež. Tomas Alfredsonas) ir pelnė prizą su tokią formuluotę: „Už sėkmingą vampyriško filmo transformaciją į tikrai originalią, jaudinančią bei nuostabiai žmogišką istoriją apie draugystę ir vienatvę“.
Šis filmas sukurtas pagal Johno Ajvide Lindqvisto romaną, kuriame yra dvi radikalios naujovės – veiksmas iš nuvalkiotos Transilvanijos perkeltas į šiuolaikinę Švediją, o nemirtingo vampyro reinkarnacija tapo dvylikametis berniukas Oskaras. Mokykloje pravardžiuojamas paršeliu berniukas ir namuose nejaučia išsiskyrusių tėvų dėmesio. Aplinkiniam pasauliui Oskaras atsilygina tuo, ką pats patiria kiekviename žingsnyje – abejingumu. Ryški transformacija berniuko vidiniame pasaulyje prasideda tuomet, kai kaimynystėje apsigyvena mergina Elė, kuri pasirodo esanti vampyrė.
Kažkas labai gerai pasakė, kad švedų filmas „Įsileisk mane“ – visai ne siaubo filmas, o tikra poema, kurioje juodas kraujas ir baltas sniegas susidėlioja į žodį „Amžinybė“. Nieko panašaus anksčiau tikrai nesame matę. Bet tie, kurie išdrįso įsileisti tokį keistą filmą į savo pasaulį, patyrė daug jaudinančių akimirkų.
Po poros metų šis siužetas buvo iš naujo perfilmuotas Holivude (angl. Let Me In, 2010), bet kitas režisierius Mattas Reevesas skandinaviškos istorijos veiksmą perkėlė į Ameriką ir susiejo ją su prezidento Ronaldo Reagano valdymo laikotarpiu. Buvo pakeisti ne tik personažų vardai, bet ir sudėlioti visai kiti akcentai. Švedų filme buvo nemažai smurto aukų, bet autoriams kur kas įdomiau buvo kurti slogią atmosferą, kupiną lengvų užuominų, kai tikrą skandinavišką realybę galima transformuoti į hipnotizuojantį mistinės paslapties pasaulį.
Pernai Kanų kino festivalyje programoje „Kitas žvilgsnis“ (pranc.. Un Certain Regard) pagrindiniu prizu apdovanotas filmas „Riba“ (orig. Gräns) taip pat sukurtas pagal Johno Ajvide Lindqvisto knygą, o filmo autorius iš Irano kilęs švedų režisierius Ali Abbasi tokį pasirinkimą paaiškino tuo, kad šis rašytojas „moka tiesti tiltus tarp realybės ir fantastikos“. Ir pridūrė: „Mane labai domina žvilgsnis į visuomenę per paralelinės visatos prizme, o kinas tokiam tikslui tinka idealiai“.
„Riba“ yra išties išskirtinis kino kūrinys, su kuriuo nedaug ką galima palyginti. O tai šiais laikais, kai pasaulinis kinas dūsta nuo originalių siužetų stygiaus ir priverstas be galo klonuoti jau įprastas siužetines schemas, yra didelė vertybė. Geras dalykas yra ir tai, kad net specialistai kartais sutrinka, suprasdami, kad šio filmo įvertinimui ir analizei nebeužtenka įprastų instrumentų. Net ne taip paprasta pasakyti, kokiam žanrui galima būtų priskirti „Ribą“ – jame tampriai persipina absurdo komedija, baisi pasaka, šiurpus trileris, originali meilės istorija, socialinė satyra, filosofinė parabolė, ekologinės katastrofos pranašystė ir tai dar ne viskas, ką būtų galima paminėti. Pats režisierius Kanų kino festivalyje šią situaciją komentavo taip: „Su panašiais dalykais mes susiduriame ne taip jau retai. Sakykime, mes klausomės Wagnerio operos: joje persipynę žiaurumas, romantika, keistas humoras, grotesko elementai – ir visa tai sudaro vientisą kūrinį“.
Nesunku nepritarti režisieriui ir tada, kai jis savo „Ribą“ vadina „labai europiniu filmu“: „Jeigu japonai ar amerikiečiai padarytų perdirbinį, tai būtų visai kitokia versija“.
Pagrindinė filmo herojė vardu Tina (Eva Melander) dirba muitinėje Stokholmo uoste ir pasitinka keltu iš Helsinkio atvykusius keleivius. Keistų veido bruožų moteris yra nepakeičiama pasienio darbuotoja, nes pro ją negali praslysti net smulkiausia kontrabanda. Mat Tina pasižymi ypatingu gebėjimu užuosti net ne pačius per sieną gabenti draudžiamus daiktus (net vaikišką pornografiją USB atmintinėje), bet iš nusikalsti pasiryžusių žmonių sklindančius baimės, gėdos ar kaltės jausmo kvapus.
Tiną įsidėmi ir visi, kuriems tenka praeiti pasienio kontrolės punktą. Nepastebėti jos tikrai neįmanoma, mat moteris tikrai netelpa į jokius grožio kanonus. Ypač tuos, kuriuos jau daug dešimtmečių formuoja grožio industrija bei komercinis kinas. Karlovi Varų (Čekija) kino festivalyje režisierius sakė: „Ar dabar filmuose matome daug negražių žmonių, vaidinančių pagrindinius vaidmenis? Turime labai keistą estetinį suvokimą, kaip turi atrodyti filmų veikėjai. Esame išmokyti kino, kad tik maža dalis žmonių atitinka šį standartą, tačiau realybė, kaip mes žinome, yra visai kitokia. Norėjau sukurti meilės istoriją negražiems žmonėms“.
Žinoma, tai tik vienas daugiabriaunės „Ribos“ aspektas. Ir gal net ne pats svarbiausias. Esame matę filmus su personažais, neatitinkančiais įprastų standartų, ir dažniausiai tokie kūriniai nepraleidžia progos kaip nors akcentuoti, kad nereikia apie žmones spręsti iš jų išvaizdos ir kad visi žmonės yra lygūs, nepriklausomai nuo to, kaip jie atrodo. Jei filme nebūtų nieko daugiau, turėtume dar vieną idealaus tolerantiškumo testo pavyzdį. Bet režisieriui Ali Abbasi tai būtų akivaizdžiai per lengva ir, matyt, neįdomi užduotis.
Kitoniškumo temą režisierius labai greitai iš gyvenimo realybės išneš į kur kas platesnius kontekstus. Jų kontūrai ims ryškėti nuo to momento, kai muitinės patikros koridoriuje pasirodys ne mažiau įsimenamos išvaizdos vyriškis Voris, primenantis personažą iš Ch. Darwino paskelbtų žmogaus evoliucijos iliustracijų. Vos pamatę vienas kitą beaistrės veido išraiškos bet kokioje situacijoje neprarandanti Tina ir su sarkastišku šypsniu į aplinkinius visada žvelgiantis Voris pajunta kažką svarbesnio už tai, kas melodramose vadinama meile iš pirmo žvilgsnio arba kūnų chemija. Panašu, kad keistuolis atvykėlis apie Tiną žino daugiau, negu ji pati.
Abu „Ribos“ herojai yra tikri gamtos kūdikiai. Tina net gyvena miško namelyje su draugu, veisiančiu kovinius šunis. Mergina mėgsta basa (o kartais ir nuoga) vaikščioti po mišką ir, regis, moka suprasti jo gyventojus. Savotišką kontaktą fiziologiniame lygmenyje su gyvūnais gali užmegzti ir Vorė, kuriam didžiausias skanėstas – vabalų lervos.
Atidus žiūrovas anksti pradeda suprasti, kas iš tikrųjų sieja šią keistą porelę. Reikšmingos detalės apie abiejų herojų kūnų ypatumus leidžia numanyti, kad ir Tina, ir Vorė iš tikrų nėra paprasti žmonės, kuriems gamta pašykštėjo fizinio grožio, bet… Šioje vietoje esu priverstas dėti daugtaškį, kad neatimčiau iš žiūrovų atradimo džiaugsmo. Pasufleruosiu tik tiek, kad žiūrint filmą tikrai pravers visa tai, ką iš skandinaviškų pasakų sužinojote apie elfus ir visokius trolius.
Savojo identiteto paieškos dabartiniame pasaulyje yra labai svarbi problema, kuri keliama ir skirtinguose filmuose, kurių herojai labai dramatiškai taikosi su staiga jiems atsivėrusia tiesa apie tikrąją jų tautinę ar transgenderine tapatybę. Net kino komiksų personažai naujausiuose filmuose apie Žmogų šikšnosparnį ar Iksmenus, nepaisant visų savo supersugebėjimų, sutrinka susidūrę su panašia dilema.
„Riba“, be abejonės, vienas reikšmingiausių dabartinio kino kūrinių, iš žiūrovo reikalaujantis pastangų nesustoti kelio viduryje. Nes, kaip mus moko filosofai, svarbus ne pats galutinis tikslas, o kelionė link jo.