Prieš du metus visus nustebinęs „NETFLIX“ platformoje pasirodžiusia iš devynių epizodų susidedančia siaubo drama „Namo ant kalno šmėklos“ (angl. „The Haunting of Hill House“), režisierius ir scenaristas Mike’as Flanagan’as, kurio darbai „Daktaras miegas“ (angl. „Doctor Sleep“), „Okulus“ (angl. „Oculus“) ir „Ouija: Blogio pradas“ (angl. „Ouija: Origin of Evil“) kalba patys už save, sugrįžta su antruoju sezonu – „Bli dvaro šmėklos“ (angl. „The Haunting of Bly Manor“).
Antrojo sezono istorija sukasi aplink neseniai našlaičiais tapusius Mailsą ir Florą, kuriuos pradeda globoti turtingas bei itin sunkaus charakterio dėdė iš Anglijos. Neturėdamas pernelyg daug laiko vaikams, jis juos apgyvendina savo užmiesčio dvare bei pasamdo jauną guvernantę, kuri turi jais pasirūpinti. Jie net nenutuokia, jog dideliame dvare yra dar kažkas, kas visai netrukus pradės persekioti naujus gyventojus.
Kaip ir su pirmąja istorija, taip ir su šia, aš pasistengsiu neatskleisti apie jos siužetą nieko, neskaitant to, kas mums buvo pateikta oficialiuose serialo aprašymuose ir anonsuose, nes tai yra vienas iš tų projektų, kuriam yra labai svarbu išsaugoti paslapties šydą ir tuo pačiu suteikti žiūrovui didžiulį malonumą peržiūros metu. O kas yra svarbiau žiūrint tokio pobūdžio pasakojimus už intrigą ir nežinomybę? Teisingai, niekas.
Tad iš karto pereisiu prie esmės – šis naujas „Šmėklų“ sezonas, arba kitaip tariant nauja Mike’o Flanagan’o siaubo istorija, kaip ir jo 2018 metais pasirodęs pirmtakas, yra be galo lėtas, bet tuo pačiu itin kruopščiai sudėliotas. Būtent todėl jį bežiūrint gauni reikiamus atsakymus į visus įmanomus klausimus, susijusius su siužetinės linijos eiga bei jos pateikimu. Intriguojantis bei daug paslapčių turintis siužetas, kuris iki pat finalinės serialo scenos neleidžia atsikvėpti, irgi yra labai vertingas šios istorijos variklis. Kodėl? Todėl, kad su kiekviena nauja serija auganti įtampa sugeba išlaikyti dėmesį taip gerai, jog net nesinori dairytis į šonus. Bent jau mane tai tikrai užbūrė šis pasakojimas, kuris sugebėjo sudominti ne vien siaubo elementais, bet ir pasakojimo maniera.
Kalbant apie siaubo elementus, tai jų čia buvo tikrai nemažai. Tik čia iš karto pasakau – nesitikėkite jokių pigių „siaubo šoklių“, nes visas siaubas čia yra paremtas psichologiniu spaudimu ir netikėtais siužetiniais vingiais, kurie dar labiau susitiprina baimės faktorių peržiūros metu.
Filmo veikėjais irgi galima žavėtis, nes būtent jų istorija ir tapo svarbiausiu viso šio pasakojimo cinkeliu. Su kiekvienu nauju epizodu mums yra ne tik atskleidžiamos pagrindinių herojų paslaptys, bet dar ir jie patys atsiskleidžia kaip asmenybės situacijose, į kurias juos įmeta serialo kūrėjai. Tad simpatizuoti jiems ir tuo pačiu jaudintis dėl jų čia tikrai galima.
Kaip ir „Namo ant kalno šmėklos“ sezone, taip ir čia, viskas iš techninių perspektyvų atrodo tiesiog nuostabiai. Garso montažas – svarbiausias įrankis norint sukelti baimę, o baugią atmosferą sukuriantis garso takelis – dovana kiekvienam siaubo žanrui prijaučiančiam gerbėjui. Jau nekalbu apie kameros darbą bei vaizdo montažą, kuriais mus iš labai kokybiškos perspektyvos irgi pamalonino serialo kūrėjai. Be to, į akis taip pat krenta ir labai geras geras produkcijos dizainas bei išraiškingai atrodantis meninis apipavidalinimas.
Aktoriams, kurie įkūnijo pagrindinius vaidmenis, priekaištų visiškai neturiu, tad belieka tik pagirti už jų įtikinamą bei be galo natūralią vaidybą, kuria jie mus džiugina visuose epizoduose. O kalbu aš apie tokius aktorius kaip Benjamin’as Evan’as Ainsworth’as, Amelie Bee Smith, Henry’is Thomas’as, Rahul’is Kohl’is, T’Nia Miller ir Victoria Pedretti.
Apibendrinant – stiprus ir niekuo 2018 metais pasirodžiusiai istorijai nenusileidžiantis antrasis sezonas, kurį rekomenduoju žiūrėti visiems kokybiškų siaubo žanrui priklausančių projektų gerbėjams.