Dėka karantino pasižiūrėjau dar vieną nematytą, nors labai lauktą 2019 metais pasirodžiusį serialą – „DC“ komiksais įkvėptą bei iš „Gotamo“ (angl. „Gotham“), „Rome“ (angl. „Rome“) ir „Mentalistas“ (angl. „The Mentalist“) žinomo prodiuserio Bruno Hellerio kuruojamą „Penivortą“ (angl. „Pennyworth“).
Serialo istorija sukasi aplink karo siaubus išgyvenusį ir negalintį su tuo susitaikyti jaunąjį Alfredą Penivortą, kuris kiekvieną vakarą praleidžią vietiniame Londono klube dirbdamas apsauginiu. Vieną dieną Alfredas susipažįsta su paslaptingu amerikiečiu Tomasu Veinu, su kuriuo bus susietas jo visas tolimesnis gyvenimas.
Ką galiu pasakyti apie šio serialo idėją? Ji puiki. Kodėl? Nes su klasikiniu Alfredo Penivorto portretu mes esame susipažinę tiek vaidybiniuose filmuose, tiek ir seriale „Gotamas“, kuriame, tiesa, jis buvo pristatytas iš kitokios perspektyvos. Tai aišku sudomino žiūrovus, kurie įvairiuose forumuose prašė parodyti šio charizmatiško personažo jaunus laikus, kai jis ne ką prasčiau už patį Betmeną maldavo blogiukams snukius. Ir prašymas buvo išgirstas bei, mano nuomone, įgyvendintas tikrai ne prastai.
Jeigu būtų galima įvardinti kelis projektus, kuriems šis serialas savo stiliumi yra giminingas, tai be jokios abejonės paminėčiau du – Guy‘aus Ritchie‘io sukurtą „Šerloką Holmsą“ (angl. „Sherlock Holmes“) bei Matthew Vaughno ekranizuotą „Kingsman. Slaptoji tarnyba“ (angl. „Kingsman: The Secret Service“) grafinę novelę. Tiek mano paminėti filmai, tiek ir šis serialas turi tą išskirtinį vizualų cinkelį, kuriuo jie sužavi nuo pirmos rodymo akimirkos. Jau nekalbant apie pačios istorijos išdėstymą, kuri taip pat traukia akį.
Šiame pasakojime mes ne tik pamatome jaunojo Alfredo Penivorto itin žvalų gyvenimo etapą, bet ir susipažįstame su juo kaip su gilia asmenybe, kuri turi jausmus, poreikius, pasaulėžiūrą bei kodeksą, pagal kurį jis ir gyvena. Kiekvienas iš šių punktų išreikštas iš pakankamai atviros perspektyvos, dėl ko nepatikėti šiuo žmogumi ir jo daromais veiksmais yra neįmanoma. O taip pat, pamatyti tokį aršiai nusiteikusį Alfredą, yra be galo smagu.
Be Alfredo, seriale yra ir kitų personažų, kurie paryškina peržiūrą savo buvimu. Kalbu ir apie blogiečius, ir apie geriečius, kurie vieni kitiems niekuo nenusileidžia.
Kas dėl veiksmo, tai jo irgi netrūksta. Turime ir efektingus susišaudymus, ir neblogai pateiktas gaudynes, ir brutalų snukiadaužį, o kas svarbiausia – nemažai smurtinių scenų, kurios sukūrė šiam pasakojimui ganėtinai ne vaikišką atmosferą.
Kaip jau rašiau, šis televizinis projektas man priminė du vizualiai kietus filmus, todėl daug rašyti apie jo stilistiką nenoriu. Visumoje, tai maloniai atrodantis pasakojimas, kuriame pagirtinai atrodo grimas, specialieji efektai, kostiumai, dekoracijos. Visi tie elementai leido kuo puikiausiai atkurti pokarinį Londoną. Nepamirštame kameros darbo, vaizdo ir garso montažo bei aišku garso takelio, kuris mane sužavėjo nuo pirmų sekundžių. Na, nes kaip gali nesužavėti, kai pirmuoju muzikiniu kūriniu čia tampa legendinė The Rolling Stones daina „Paint It, Black“.
Ties aktoriais irgi nusiskundimų neturiu. Tiek pagrindinį vaidmenį atlikęs Jackas Bannonas, tiek ir kelis svarbius antro plano veikėjus įkūniję Benas Aldridge‘as, Hainsley‘is Lloydas Bennettas, Jasonas Flemyngas, Dorothy Atkinson, Ianas Pulestonas-Daviesas, Paloma Faith ir Emma Paetz buvo įtikinami.
Bendrai – puiki istorijos pradžia ir tikrai žiūroviškas projektais, kuris bent jau man neprailgo ir suteikė smagią bei rimtą komiksinį pamatą turinčią pramogą. Tad laukiu antrojo sezono, kuris pasirodys jau šį rudenį.