Besitęsiant karantinui ir toliau mėgaujuosi įdomiais serialais, kurių nespėjau pasižiūrėti 2019 metais. Šįkart išbandžiau prestižiniams „Auksiniams gaubliams“ nominuotą ir „HULU“ platformai skirtą produkciją pavadinimu „Spektaklis“ (angl. „The Act“), kuris peržiūros metu man sukėlė labai daug negatyvių jausmų.
Šio iš aštuonių serijų susidedančio serialo istorija sukasi aplink Džipsę Rous Blančard. Mergina nuo vaikystės yra priversta sėdėti neįgaliems žmonėms skirtame vėžimėlyje bei tuo pačiu priklausyti nuo savo itin drastiškas priemones taikančios mamos, kuri savais būdais bando apsaugoti ją nuo itin žiauraus ir negailestingo pasaulio. Tačiau vieną dieną Džipsi sužino jos mamos akylai saugomą tiesą… Tiesą, kurį pakeis ne tik jos, bet ir ją supančių žmonių gyvenimus.
Kaip jau rašiau, tai yra serialas, kurį žiūrint galima jausti tik labai negatyvias emocijas. Viskas dėl to, jog tai ne vien yra ganėtinai nemaloni istorija, bet dar ir todėl, kad ši istorija yra paremta tikrais įvykiais, su kuriais sunku susitapatinti. Bent jau jeigu esi adekvatus žmogus ir suvoki visą seriale rodomos problemos degeneratiškumą.
Kas labiausiai čia paveikia, tai motinos požiūris į savo vaiką ir situacijos, kurios nulemia vieną ar kitą esminių serialo personažų poelgį. Ir tai yra tiesiog nesveika. Kodėl? Nes stebėti tokius veikėjų santykius, kuriuos mums pateikia šiame pasakojime jo kūrėjai, po peržiūros norisi užmiršti kaip kokį košmarą. Nejuokauju. Tokių istorijų yra labai daug ir apie jas kartais mes išgirstame dėka žiniasklaidos arba kaip šiuo atveju, dėka vizualiai pateikto meninio kūrinio.
Daug pasakoti apie siužetą nenoriu, todėl trumpai papasakosiu dar apie herojus, kurie šioje istorijoje turėjo išties nemažą svarbą. Pati Džipsė nesukelia simpatijos, nors ir dalinai gaila jos kaip žmogaus, nes šios merginos gyvenimas buvo sugadintas dėl vieno žmogaus įsikišimo. Jos mama – tironė. Bet to tirono poelgius irgi galima dalinai pateisinti. Aišku, neapykanta peržiūros metu šiam žmogui yra be galo didelė, atsižvelgiant į tai, kokiais veiksmais ji gadina savo artimiausio žmogaus jaunystę. Bet kartu tai pats įdomiausias šiame seriale pristatytas personažas. Čia yra dar keli veikėjai, apie kuriuos nepasakosiu, nes elementariai nenoriu sugadinti Jums esminės intrigos, kuri maždaug nuo ketvirtos serijos sukels nemenką įtampą. Ir viskas aišku dėl tų kelių veikėjų kaltės.
Techniškai serialas geras ir išvaizdus. Vien ko vertas grimas ir šukuosenos, kurios padarė iš gražių žmonių visiškai neatpažįstamas asmenybes. Pamenate „Monstrą“ (angl. „Monster“) su Charlize Theron? Tai čia panašiai. Muzika, vaizdo montažas, kameros darbas be priekaištų, tad žiūri ir nejauti jokio diskomforto, jeigu kalbėsime apie serialo išorę.
Be jokių abejonių – geriausias pasirodymas šiame seriale priklauso Patriciai Arquette, kuri ir pelnė „Auksinį gaublį“ už savo vaidybą. Tai nuostabus ir labai ryškus personažas, kuris sukelia pakankamai daug pykčio. O dar ir kokia kardinali jos išvaizdos transformacija čia matoma, jog neįmanoma nesižavėti šios aktorės talentu. Taip pat puikiai suvaidino ir Džipsės vaidmenį įkūnijusi Joey King. Aišku, tas jos balselis taip erzindavo, bet kažkaip serialui įpusėjus jau nekreipi į tai dėmesio. Taip pat pagirčiau Anna Sophia Robb, Chloe Sevigny ir Calumą Worthy‘į, kurie atliko gana svarbius šiam pasakojimui vaidmenis.
Tai apibendrinus, galėčiau pasakyti, jog nors ir kiek daug negatyvių jausmų sukeliantis serialas, bet visgi jį verta pasižiūrėti dėl bendro išprusimo ir pačios istorijos, kuri gali nutikti bet kuriam iš mūsų. Todėl matant tokias situacijas, kurias mums čia pateikė kūrėjai, reikia kreiptis į tam tikras instancijas, kol dar nėra per vėlu ir neįvyko kokia nors tragedija.