Vienatvė – viena liūdniausių, bet kinematografininkų nuo senų laikų mėgiama tema. Vieniši dažniausiai buvo nebylios amerikietiškos komedijos meistrų – Charlie‘io Chaplino ir Busterio Keatono – garsiausių filmų personažai. Vienišos, nesuprastos ir nelaimingos dažniausiai būdavo melodramos karalienės Gretos Garbo kenčiančios herojės. Humphrey Bogartas, išgarsėjęs gangsteriniuose kriminaliniuose filmuose, irgi būdavo vienišas, nes jo su blogiu kovojantys herojai negalėjo nė akimirkai prarasti budrumo, negalėjo pasiduoti jausmams ir prie ko nors prisirišti. Vieniši ir nelaimingi asmeniniame gyvenime buvo garsių aktorių suvaidinti meno genijai – Henri de Toulouse‘as-Lautrec‘as („Mulenružas“, 1952), Vincentas Van Goghas („Gyvenimo geismas“, 1956), Amedeo Modiglianis („Monparnasas 19“, 1958).
Atstumtas šeimos ir pasmerktas visuomenės jautėsi jaunas britų kino maištininkas Kolinas Smitas (Tomas Courtenay) filme „Ilgų distancijų bėgiko vienatvė“, 1962). Viena baisiausių totalios vienatvės studijų pasauliniame kine yra Knuto Hamsuno apysakos „Badas“ ekranizacija. Režisieriaus Henningo Carlseno filmas „Badas“ (1966) yra pasaulinio kino šedevras. Ir literatūrinis tekstas, ir vizualinė jo išraiška kine yra siaubą kelianti totalios vienatvės istorija. Aštrūs natūralistinių detalių ir ekspresionistine maniera pavaizduotų haliucinacijų kontrastai puikiai perteikia anapus gėrio ir blogio atsidūrusio talentingo jauno rašytojo Pontuso (jį hiperrealistiškai suvaidino švedų aktorius Peras Oscarssonas) degradavimą sočios ir abejingos visuomenės aplinkoje. Anot lenkų literatūros patriarcho Jaroslawo Iwaszkiewicziaus, tai „gyvenimas be pradžios ir pabaigos“.
Šiuolaikiniame kine taip pat dažnai matome vienišus personažus. Dažniausiai tai būna ekstremalaus išlikimo istorijos, kurias galima apibudinti labai lakoniškai – vienas negyvenamoje saloje („Prarastasis“, 2000), vienas tarp zombių („Aš esu legenda“ (2007), vienas vandenyne („Pi gyvenimas, 2012), vienas kosmose („Marsietis, 2015), vienas tarp ledynų („Arktis. Įkalinti ledynuose“, 2018).
Pristatome top 10 filmų apie žmonių vienatvę
10. „PASIKLYDĘ VERTIME“ (Lost in translation, 2003)
Holivudo aktorius veteranas Bobas (Bill Murray) atvyksta į Japonijos sostinę Tokiją filmuotis viskio reklaminiame klipe. Bobas išgyvena didžiulę krizę – jis pats nežino, ko nori, jaučiasi pavargęs nuo žmonos, negali užmigti ir yra labai nusivylęs gyvenimu.
Tame pačiame Tokijaus viešbutyje apsistojusi ir jauna mergina Šarlotė (Scarlett Johansson). Ji dažniausiai leidžia dienas visiškai viena viešbutyje. Šarlotė ką tik baigusi studijas universitete, tačiau taip pat nežino, ko nori iš gyvenimo. Bobas ir Šarlotė vis atsitiktinai susitinka viešbučio lifte, bare, foje, koridoriuose. Nepaisydami solidaus amžių skirtumo, jie stengiasi pamiršti asmenines problemas, pradeda bendrauti, aptarinėti pačius įvairiausius dalykus, tokius, kaip meilė, laimė ar gyvenimo prasmė. Dviems vienišiems, be ne laisviems žmonėms, ši platoniška draugystė, ilgi pokalbiai vakarais, karaoke, vaikštinėjimas po nepažįstamą didžiulį miestą, kuriame beveik niekas nekalba angliškai, padeda pabėgti nuo gyvenimo beprasmybės jausmo. Dvi šiame gyvenime pasiklydusios ir pasimetusios sielos suranda viena kitą. Bet jie abu Tokijuje apsistoję tik trumpam.
“Pasiklydę vertime” – režisierės Sofios Coppolos šedevras, vienas iš geriausių, įsimintiniausių ir romantiškiausių 2003 m. filmų, pelnytai apdovanotas 3-jomis “Auksinio gaublio” premijomis ir gavęs „Oskaro“ statulėlę už geriausią scenarijų. Tai komiški epizodai iš japoniškų – amerikietiškų papročių, tradicijų ir įpročių radikalių skirtumų, jaudinančios romantiškos scenos, puiki muzika, scenarijuje nenumatytos improvizacijos ir žodžiais neaprašoma aktorių vaidyba.
9. „VIENIŠAS VYRAS“ (angl. A Single Man, 2009)
„Vienišas vyras“ – žinomų Holivudo aktorių rinkinys, kupinas dramos, jausmingų išgyvenimų bei asmeninių atradimų. Istoriją pasakoja George‘as (akt. Colin Firth) – vienišas vyras. Kodėl vienišas? Galbūt dėl to, kad nevedęs, o galbūt todėl, kad netradicinės orientacijos. Ši frazė minima tik kartą. Su pakeltu antakiu. Jis vis dar gedi prieš aštuonis mėnesius mirusio mylimojo, jaučiasi tuščias, vienišas, nelaimingas. Vienintelė jo draugė – alkoholikė moteris vardu Charley (akt. Julianne Moore). Colin Firth – nepaprasto talento aktorius, sugebantis atskleisti bet kokio personažo vidinį pasaulį. Ar tai emocionalus asmuo, ar žmogus, kurio veidas yra tuščias ir nieko nesakantis (kaip šios juostos veikėjo) – vyras užduotį atliekama nepriekaištingai ir įtikinamai, nepalikdamas nė vieno abejingo.
Tai istorija apie širdgėlą, gyvenimo prasmės ieškojimus bei pavojingą įstrigimą praeities šešėliuose, kurie palengva iš žmogaus išsurbia paskutinius gyvybės lašus, palikdami tik tuščią, bejausmį kevalą. Kamuojami dėl ateities nežinomybės veikėjai pasineria į vidinę savidestrukciją, atsiremdami tik vienas į kitą, neturėdami daugiau nieko šalia. Tai juosta, sukurta pagal rašytojo Christopher‘io Isherwood‘o 1964-ųjų metų romaną, pasakojanti vienos dienos įvykius apie britą, praradusį vienintelį gerą dalyką savo gyvenime ir nebegalintį sugrįšti į skaudžią realybę. Tai tikrai vertas dėmesio, vizualiai sudėtingas, melancholija dvelkiantis filmas, skatinantis asmenybės augimą, tobulėjimą bei padeda labiau suvokti gyvenimo kompleksiškumą.
„MERĖ IR MAKSAS“ (Mary and Max, 2009)
Jeigu šiandien jūsų kas nors paklaustų, kokie trys dalykai gyvenime man atrodo patys svarbiausi, tai greičiausiai gerai pagalvotumėte dėl trečio, tačiau be jokios dvejonės įvardintumėte pirmus du – tai šeima ir draugai. Nes tai žmonės, kurių gyvenimuose visada atsiranda vietos paguodai, laimei, meilei, džiaugsmui ar liūdesiui – bet kam, ką noriu su pasidalinti su jais. Tai žmonės, kurie neleidžia jaustis vienišam. Būtent vienišumas sujungė ir Adamo Elijoto animacinio filmo „Merė ir Maksas“ (Mary and Max, 2009) herojus. „Merė ir Maksas“– tai kiek neįprasta bet tuo pat metu ir nepaprasta draugystės istorija tarp dviejų, iš pirmo žvilgsnio visiškai skirtingų, asmenybių. Merė (akt. Toni Collete) – aštuonerių metų australė, neįsivaizduojanti savo gyvenimo be šokolado ir animacinio filmo apie Nobletus.
Nuo pat filmo pradžios matyti juodai baltas vaizdas. Pirmiausia pamaniau, kad tokia bus tik pradžia, tačiau iš tikrųjų toks yra visas filmas, nors kartais ekrane pasirodo rudi ir raudoni atspalviai. Pats nufilmavimas labai skiriasi nuo šiuolaikinių holivudinių animacinių filmų ir tuo, kad personažai yra pagaminti iš plastilino – tai ne tik brangus, bet ir daug laiko bei kruopštumo reikalaujantis darbas. Čia nepamatysime ir mums jau įprastomis tapusių aplinkų – prabangių namų, besišypsančių veikėjų, prie kojų besiglaustančio katino ar jaukumo suteikiančio židinio. Priešingai – veikėjai hiperbolizuoti, neturi dabartiniame pasaulyje grožio idealams būdingų išorinių savybių, namai niūrūs ir tamsūs. Režisierius keičia nusistovėjusius standartus bei kuria kitokią grožio sąvoką.
Per mažos mergaitės ir ligoto vyro pasaulėžiūrą atskleidžiamos pasaulyje vyraujančios problemos – skurdas, patyčios, socialinė atskirtis, alkoholizmas, nerimas, depresija, abejingumas aplinkai ir aplinkiniams. Filmas labai paprastas ir lengvai suprantamas, tačiau jame kalbama apie itin sudėtingai išsprendžiamus dalykus. Veiksmas trunka beveik dvidešimt metų, todėl puikiai parodoma žmogaus kelionė per gyvenimą – Merės virsmas suaugusia mergina, o Makso – pasenusiu vyru. Vaizduojama kaip bėgant laikui keičiasi žmonių mąstysena, tam tikrų dalykų suvokimas, prioritetai. Pradžioje nuotaikingas atrodęs filmas įtraukia į gyvenimišką dramą, kurioje tenka susidurti su kartais absurdiška, kartais džiuginančia, o kartais beprotiškai skaudinančia ir šokiruojančia realybe. Atskleidžiami ne tik gyvenimo, bet ir pačios draugystės sunkumai, įvairios negandos, pakilimai bei nuosmukiai. (R.M.)
„PRARASTASIS“ (Cast Away, 2000)
Lietuvių kilmės JAV režisieriaus Roberto Zemeckio filmuose aktorius Tomas Hanksas vaidino tris kartus. Šešiais Oskarais (už geriausią filmą, režisūrą, pagrindinį vaidmenį, adaptuotą scenarijų, montažą bei vizualinius efektus) apdovanotas filmas „Forestas Gampas (1994) buvo milijonus žmonių visame pasaulyje sujaudinusi amerikietiško Jonelio kvailelio istorija. Dar vienas Roberto Zemeckio ir Tomo Hankso filmas „Svajonių traukinys“ (The Polar Express, 2004) skirtas tradicinei Kalėdų stebuklo tematikai. Panašių filmų Amerikoje kuriama kasmet, tačiau „Svajonių traukinys“ iš visų jų skiriasi tuo, kad tai pagal modernias technologijas animuotas filmas, kuriame į pasakų šalį kažkur Šiaurės ašigalyje vežančio poliarinio ekspreso konduktorius nuostabiai panašus į Tomą Hanksą.
Dar kartą režisierius ir aktorius susitiko filmuodami dramą „Prarastasis“, kurios siužetas susišaukia su klasikine istorija apie Robinzoną Kruzą.
Tarptautinių pervežimų agentūros “Federal Express” inspektorius Čakas Nolanas (Tomas Hanksas) gyvenime kaip ir visi veiklūs žmonės vadovaujasi principu “Laikas – pinigai”. Jam svarbiausia, kad jo kontroliuojamas siuntinys kuo greičiau pasiektų adresatą. Čakas yra tikras savo darbo fanatikas, kuris be menkiausios abejonės aukoja asmeninį gyvenimą vardan pareigos. Žinoma, jo draugei Keli (Helen Hunt) toks pedantiškumas ne itin patinka, nes ji retai mato mylimąjį namuose. Vos grįžęs iš vieno miesto, Čakas skuba į kitą. Ir tą lemtingąjį vakarą jis kaip visada sėdo į lėktuvą, ketindamas kitą rytą būti Malaizijos oro uoste. Tačiau kelionės metu prasideda didžiulė audra, lėktuvas patiria siaubingą katastrofą ir prasmenga vandenyno bangose.
O ryte Čakas atsiduria ant negyvenamos salos kranto. Taip jis tampa tikru Robinzonu ir mokosi gyventi ekstremaliomis sąlygomis. Iš buvusio gyvenimo jam liko tik mažas pakabukas su Kelės nuotrauka. Panašiomis aplinkybėmis atsidūręs negyvenamoje saloje Danielio Dafoe klasikinio romano herojus Robinzonas Kruzas neilgai buvo vienas: jis susitiko ištikimą draugą Penktadienį. Čako gyvenime taip pat atsiranda draugas. Tik nė už ką neįspėsite, kas tai…
Premjeros išvakarėse Robertas Zemeckis sakė: „Žmonės nori tiksliai žinoti, ką jie pamatys kine, anksčiau nei pažiūrės patį filmą. Makdonaldsas fantastiškai populiarus visame pasaulyje būtent todėl, kad jo valgiaraštyje nebūna siurprizų, ir jūs visada žinote, ką ten valgysite“.
Tai buvo pasakyta anksčiau, negu įsivyravo visai priešinga nuomonė, kad žiūrovui nereikia nieko spoilinti apie filmo siužetą, nes tada neva nebus įdomu žiūrėti. Dar visai neseniai iš tokios nuomonės būtų paprasčiausia pasijuokta. Fenomenali „Titaniko“ (1996) sėkmė viso pasaulio ekranuose yra puikus įrodymas, kad šio filmo žiūrovų tarpe tikrai nebuvo nė vieno žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie garsią XX a., keleivinio laivo žūtį.
Svarbiausių paslapčių nuo žiūrovų „Prarastojo“ autoriai nė neketina slėpti. Tai, kad pagrindinis herojus atsiduria negyvenamoje saloje, paaiškėja gana anksti. Bet kaip tik nuo šio momento prasideda įtampa ir atomazgos laukimas, nes panašiais atvejais žiūrovą labiausiai domina išlikimo istorija. (G.J.)
„OMARAS” (The Lobster, 2015)
Vienas įdomiausių šiuolaikinių Graikijos režisierių Yorgos Lanthimos žiūrovus intrigavo bei vertė susimastyti filmuose „Alpės“ ir „Iltinis dantis“. Aukštus lūkesčius naujajam savo filmui režisierius išpildė su kaupu. „Omaras“ pasakoja apie distopinę visuomenę, kurioje vienišiaus gyvenimas yra nelegalus. Nors toks siužetas skamba kaip mokslinė fantastika, filmas sugeba nejučia suderinti keistą žanrų derinį, tuo pačiu išlaikant savotišką nuovokumą ir prikaustant žiūrovų dėmesį.
Filmo veiksmas vyksta ateities (arba paralelinėje) visuomenėje, kur visi privalo gyventi poromis. Po skyrybų su žmona pagrindinis veikėjas Deividas, kaip ir visi kiti vieniši žmonės, privalo atvykti į specialų viešbutį, kur jis turės 45 dienas susirasti naują antrąją pusę. Priešingu atveju jis bus paverstas į pasirinktą gyvūną ir išsiųstas į mišką. Dauguma neapsisprendusių žmonių renkasi šunis, dėl to pasaulyje tiek daug šunų ir tiek mažai egzotiškų gyvūnų. Šaltai, formaliai aptarinėjami gyvūnai į kuriuos paverčiami žmonės filmo pradžioje puikiai nustato toną visam filmui. Filmuojant nebuvo naudojamas nei aktorių grimas, nei specialus apšvietimas, taigi net ir su ribotu biudžetu buvo sėkmingai išgautas „šviežias“ ir įdomus vaizdas. Aplinkose jokių futurizmo ar fantastikos ženklų nematyti. Svetimos aplinkos įspūdis palaikomas tik beemocių veikėjų ir statiško filmavimo būdo.
Galima sakyti, kad „Omaras“ tęsia režisierių Yorgos Lanthimos išgarsinusio filmo „Iltinis dantis“ pradėtą darbą. Abu filmai siekia išjudinti neginčijamas visuomenės normas, kurias priimame pamatines vertybes. Šiuo atveju, tai visuomenės spaudimas gyventi poromis, tyliai teisiant vienišius. Galima pastebėti, kad vienišių pavertimo į gyvūnus filme labiau bijoma ne kaip fizinės bausmės, bet kaip gėdos, rodančios nesugebėjimą pritapti ir neatlaikytą išbandymą. Neskamba pažįstamai? „Omaras“ nepastebimai sugeba suderinti juodosios komedijos, romantikos, absurdo, siaubo ir visuomenės satyros elementus. Tačiau šis filmas sužavės ne tik absurdo ir satyros mėgėjus. Distopiškas mūsų bendravimo normų atspindys įstrigs visiems intelektualaus kino mėgėjams. (M.M.)
„MĖNULIS“ (Moon, 2009)
Kosmoso erdvė yra ta aplinka, kur labiausiai išryškėja žmogaus charakteris, psichologinė sveikata ir sugebėjimai adaptuotis ekstremaliose sąlygose. Keletas pastaruoju metu sukurtų kosminės tematikos filmų kaip tik šį fenomeną ir nagrinėja. Septyniais Oskarais apdovanota „Gravitacija“ (2013, rež. Alfonso Cuarónas) tuoj po premjeros buvo praminta kinematografine metafora, puikiai perteikiančia erdvėje pasimetusio ir nuo kitų izoliuoto žmogaus savijautą.
Panašu, kad „Gravitacija“ atvėrė fantastiniam kinui visai naują perspektyvą. Jei anksčiau tokių filmų autoriai svaigo nuo žmogaus intelekto pagimdytų kosminių technologijų, tai dabar atėjo šio proceso pasekmių suvokimo metas. Panašų kontekstą plėtojo ir Christopherio Nolano filmas „Tarp žvaigždžių“ (Interstellar, 2014), kosminius pavojus susiejęs su apokaliptiniu netolimos ateities peizažu, kai dėl netinkamos globalios agrarinės politikos Žemė bus taip nustekenta, kad žmonių lauks siaubinga mirtis nuo bado ir deguonies trūkumo. Nepaisant gana pesimistinio fono, filme visgi skamba gana optimistiškas teiginys: „Mes turime suprasti – niekas Saulės sistemoje negali mūsų išgelbėti“.
Vadinasi, gelbėtis turime patys. Apie tai bylojo režisieriaus Ridley Scotto fantastinis filmas „Marsietis“ (Marsietis, 2015). Po kosminės tematikos „Prometėjaus“ (2012) režisierius ekranizavo garsią Andy Weiro knygą „Marsietis“, kurią galime paskaityti ir lietuviškai. Kurdamas „Marsietį“ režisierius bendradarbiavo su NASA, todėl filme gausu realios kosmoso tyrinėtojų patirties. Įspūdingo pasakojimo centre atsidūrė ambicingą NASA misiją Marse, kurią nutraukia galinga kosminė audra, todėl astronautų įgula nedelsiant evakuojama į Žemę. Deja nuo įgulos atsiskyręs astronautas Markas Votnis (Mattas Damonas) pasilieka Raudonojoje planetoje, o ekspedicijos vadovams tenka pranešti liūdną žinią, kad Votnis žuvo. Bet vyrukas liko gyvas ir net prisitaikė prie atšiaurių klimato sąlygų, belaukdamas, kol kolegos skrupulingai realizavo jo gelbėjimo operaciją (ji vaizduojama laikantis tradicinių amerikietiško kino kanonų). Sakoma, kad dabar NASA rekomenduoja visiems astronautams Andy Weiro knygą kaip išlikimo vadovėlį.
Nors „Marsietyje“ yra daug personažų, svarbiausi filmo įvykiai koncentruojami į kosminio vienišiaus išlikimo odisėją. Panašiu monofilmu galima vadinti ir dar vieną fantastinę dramą „Mėnulis“ (Moon, 2009), kurią realizavo garsaus roko dainininko Davido Bowie sūnus Duncanas Jonesas.
Filmas neišvengiamai gimdo asociacijas su Stanley Kubricko šedevru „2001-ųjų kosminė odisėja“: joje svarbiausias konfliktas vyko tarp astronauto ir kosminį skrydį valdančio kompiuterio, kurio dirbtinis intelektas tapo nebevaldomas.
Duncano Joneso „Mėnulyje“ vienišas astronautas Semas Belas (Samas Rockwellas) jau trečius metus vykdo korporacijos Lunar Industries misiją ir darbuojasi ekspedicijoje Mėnulyje, kur gaminama švari energija Žemei. Jis skaičiuoja paskutines dvi savaites, kai galės grįžti atgal, apkabinti mylimą žmoną ir pabučiuoti dukrelę. Artimiausiu astronauto draugu visos jo misijos metu buvo kalbantis ir kosminės bazės kompiuterinę sistemą kontroliuojantis robotas Gertis, kalbantis švelniu Kevino Spacey balsu. Artėjant suplanuotam skrydžiui namo, Semą ima kamuoti alinantys galvos skausmai bei haliucinacijos. Vieno tokio migrenos priepuolio metu jis padaro avariją. Sąmonę atgavusį ir iš miego prabudusį astronautą apstulbina netikėtas susitikimas su jaunesniuoju Semu Belu.
Šioje vietoje prasideda asociacijos su Andrejaus Tarkovskio kino šedevru „Soliaris“ (1972), vėliau atsiras „Bėgančio skustuvų ašmenimis“ ir net „Matricos“ motyvai. Kitaip turbūt ir negalėjo būti. Komentuodamas savo debiutinį „Mėnulį“ režisierius pasakojo, kaip tėvo pamokytas vakarais skaitydavo fantastinius George‘o Orwello, Philipo K. Dicko ir Jameso Ballardo romanus.
Sėkmingai „Mėnuliu“ pradėjęs kinematografinę karjerą Duncanas Jones ir toliau lieka ištikimas fantastinei tematikai: trileryje „Išeities kodas“ (Source Code, 2011) persipina trys vis dažniau kine pasitaikančios temos – tarptautinis terorizmas, kelionės laike ir žmonių persikūnijimas, filme „Nebylys“ (Mute, 2018) kriminalinis veiksmas plėtojasi 2052-aisiais futuristiniame Berlyne, o dabar kuriamas filmas Rogue Trooper bus komikso ekranizacija ir pasakos apie ateities pasaulio genetiškai modifikuotus superkarius. (G.J.)
„PRIE AMŽINYBĖS VARTŲ“ (At Eternity’s Gate, 2018)
Ekscentrišku charakteriu garsėjantis amerikiečių dailininkas Julianas Schnabelis seniai yra ne tik JAV meninės bohemos lyderis. Po 1979-ųjų metų personalinės parodos Niujorko Modernaus meno muziejuje tapęs tikra žvaigžde jis eksponavo savo darbus Londono galerijoje „Tate“ ir G. Pompidou Menų centre Paryžiuje. 1987-aisiais parašė memuarų knygą, o 1995-aisiais išleido country muzikos albumą. Dar po metų debiutavo kine filmu „Basquiat“ (1996 m.).
Kino režisieriaus Juliano Schnabelio kūrybą žinome neblogai. Matėme jo debiutinę biografinę dramą „Baskija“ pasakojančią apie menininką Jeaną Michelį Basquiat (1960–1988), kuris po mirties buvo pripažintas pirmuoju juodaodžiu dailininku, pasiekusiu šios rasės žmonėms neįveikiamų meninių ir komercinių aukštumų. Jo trumpas gyvenimas (Baskija mirė nuo per didelės heroino dozės būdamas tik dvidešimt aštuonerių) neatsiejamas nuo Niujorko, kuriame septintajame dešimtmetyje spindėjo poparto genijaus Andy Warholo žvaigždė. Beje, patį Warholą, anksti pastebėjusį Baskijos originalumą, filme vaidina roko dainininkas Davidas Bowie (Warholo muziejus tokiam kilniam tikslui nepagailėjo paskolinti seniai mirusio klasiko perukus ir drabužius). Pasirodo ir kiti A. Warholo aplinkos menininkai. Finaliniuose titruose minimas net Jonas Mekas.
Filmas „Kol dar neatėjo naktis“ (Before Night Falls, 2000) atskleidė dar vieną tragišką menininko likimą: ispanų aktorius Javieras Bardemas labai emocingai suvaidino Kubos rašytoją Reynaldo Arenasą (1943- 1990), kuris dėl savo homoseksualumo pateko į kalėjimą, 1980 metais buvo deportuotas iš „Laisvės salos“ ir apsigyveno Niujorke, kur pasislėpęs nuo visų gyveno labai skurdžiai, užsikrėtė ŽIV ir gyvenimo pabaigoje ryšius palaikė tik su vieninteliu draugu.
Atskiro paminėjimo tikrai verta dar viena Juliano Schnabelio biografinė drama „Skafandras ir drugelis“ (Le scaphandre et le papillon, 2007), kurios herojus. Jeanas-Dominique‘as Bauby buvo populiaraus madų žurnalo „Elle“ prancūziškosios versijos vyriausiasis redaktorius. Po staiga driokstelėjusio insulto energingas ir guvus keturiasdešimtmetis donžuanas atsigauna visiškai paralyžuotas. Nuo šiol jis bus įkalintas savo kūno skafandre ir galės judinti tik kairiąją akį. Neįtikėtina, bet pagal specialiai jam pritaikytą metodiką jis sugebėjo padiktuoti prisiminimų knygą, siųsdamas signalus sveika akimi.
Autobiografinis romanas „Skafandras ir drugelis“ pasirodė prekyboje 1997-siais, likus vos trims dienoms iki knygos autoriaus Jeano-Dominique Bauby mirties. Jam buvo tik keturiasdešimt penkeri.
Kol kas naujausio Juliano Schnabelio filmo „Prie amžinybės vartų“ herojus yra vos trisdešimt septynerius metus pragyvenęs genialus tapytojas Vincentas van Goghas, kuris gyvas būdamas pardavė vos vieną savo paveikslą, o dabar už kiekvieną jo darbą meno kūrinių aukcionuose mokami šimtai milijonų dolerių.
Pirmasis vaidybinis filmas apie žymųjį olandų menininką Vincentą van Gogą „Gyvenimo geismas“ pasirodė dar 1956 m., kuriame genijų įkūnijo legendinis Kirkas Douglas. Iki šiol apie V. van Goghą yra sukurta beveik 20 filmų ir televizijos serialų. Per trumpą laiką pamatėme du labai unikalius filmus. „Kino pavasaryje“ parodytas filmas „Jūsų Vincentas“ (Loving Vincent, 2017, rež. Dorota Kobiela, Hugh Welchmanas) sudarytas iš 125-ių dailininkų per septynerius metus nutapytų 65 tūkstančių kadrų (!). Tokio masto tapytojų ir kinematografininkų bendradarbiavimo pavyzdžių dar nėra buvę.
Kas kita – filmas „Prie amžinybės vartų“. Tai vaidybinė biografinė drama, kurioje pagrindinis dėmesys sufokusuojamas į paskutinį V. van Gogho gyvenimo laikotarpį, kai jis, paragintas bičiulio, taip pat dailininko Paulo Gauguino, pabėga nuo Paryžiaus šurmulio ir persikelia į ramų Prancūzijos Arlio miestelį. Pabėgimas nuo didmiesčio triukšmo ir pagundų išeina į naudą – menininką įkvepia rami, idiliška ir nuostabiai graži kaimo gamta: būtent čia van Goghas nutapo garsiausius savo darbus.
Tačiau yra ir tamsioji naujo gyvenimo pusė: neišsilavinusių vietinių gyventojų įtarumas dažnai perauga į neapykantą keistuoliui menininkui; o dar svarbiau – vis drąsiau ir garsiau iš pasąmonės tamsybių pasigirsta vidinių demonų balsai.
Filmo pavadinimas „Prie amžinybės vartų“ pasiskolintas iš vieno V. van Gogho paveikslo, iš kurio tiesiog sklinda vienatvė, skausmas ir neviltis. Tokia savijauta buvo paženklinti paskutinieji genijaus metai, kai jis dažnai guodėsi jį nuolat lankiusiam broliui Teo (Rupertas Friendas), su vietiniu kunigu (Madsas Mikkelsenas) aistringai diskutavo apie Dievą ir su siaubu suvokė stiprėjančią savo beprotybę, su kuria įnirtingai kovojo vieninteliu būdu – tapo lyg pamišėlis.
Genialaus dailininko mirties priežasčių buvo įvardinta daug (taip pat ne iki galo aiški jo ausies spenelio nupjovimo istorija). Režisierius Julianas Schnabelis pasirinko ne plačiausiai žinomą menininko savižudybės istoriją, bet tą, kuri mūs pasiekė iš neva tikrų gandų. (G.J.)
„JI” (Her, 2013)
Netradiciniu požiūriu į aplinkinį pasaulį garsėjantis „Makso ir maksimonstrų”, „Adaptacijos” bei „Būti Džonu Malkovičiumi” filmų režisierius Spike’as Jonze’as pristato fantastinę žmogaus ir kompiuterio meilės istoriją. Filmas „Ji” yra ir 44-erių metų S. Jonez’o, kaip scenaristo, debiutas. Ši romantinė drama yra visiška priešingybė daugumai dabar Holivude kuriamų filmų apie netolimą ateitį.
Čia matome tuos pačius lėtus gyvenimus, tuos pačius nuobodžius darbus, tas pačias pramogavimo erdves. Galima apžvelgti ir kitą filmo išskirtinumą – labai įtikinamą mūsų ateities pavaizdavimą. Filme rodomas labai įdomus požiūris į technologijų apsėstą gyvenimą. Teodoras (aktorius Joaquin’as Phoenix’as) pragyvenimui užsidirba rašydamas laiškus. Ne, jis nėra Nigerijoje įsikūręs „spamer’is”, siuntinėjantis viso pasaulio žmonėms pranešimus apie netikėtai atsiradusį palikimą. Teodoras yra itin jautrios sielos asmenybė, tad padeda surašyti už širdies griebiančius asmeniškus laiškus nepažįstamiesiems, kurie patys to padaryti nesugeba.
Netikėtai nutrūkus ilgiems santykiams su mergina, Teodoras puola į neviltį. Tačiau po kiek laiko jo dėmesį patraukia ir suintriguoja itin pažangi žaviu moterišku (akt. Scarlett Johansson) balsu kalbanti ir į kiekvieną „šeimininko” norą reaguojanti kompiuterio operacinė sistema, tobulėjanti ir besikeičianti priklausomai nuo kompiuterio savininko asmenybės. Naująją savo draugę Teodoras pavadina Samanta ir sulig kiekviena diena vis labiau žavisi jos giliamintiškumu, jautrumu ir humoro jausmu. Ko gero, kitaip ir negali būti – juk operacinė sistema evoliucionuoja prisitaikydama prie „šeimininko”. Ilgainiui jų draugystė perauga į kažką daugiau. Ar tai galima vadinti meile?
„Ji“ – tai viena geriausių pastarojo meto romantinių dramų, sugebanti leisti mums patiems pažvelgti į savo ateitį labai tikroviškai, neperžengiant jokių fantastinio pasaulio ribų. Tai šilta ir pamokanti istorija apie netradicinę meilę, kurioje galime išvysti puikią aktorių vaidybą, grožėtis aplinka ir klausytis užburiančių melodijų. (G.R.)
„AMERIKOS GROŽYBĖS“ (American Beauty, 1999)
Visi girdėjo apie jau keletą metų garsųjį Holivudo aktorių Keviną Spacey lydintį seksualinį skandalą. Byla kol kas teisme, tačiau sprendžiant iš naujausių žinučių, žiniasklaidos išpūstas burbulas greitai gali sprogti, palikdamas tik pražudytą puikaus aktoriaus reputaciją, kuris buvo nuteistas anksčiau, nei savo verdiktą paskelbė JAV teismas. Į amerikietiškų filmų pajamų rekordą jau įrašyta 618 dolerių suma, kurią 2018-ųjų rugpjūčio vidury visoje Amerikoje tesurinko filmas su Kevinu Spacey „Milijardierių klubas“ (Billionaire Boys Club, rež. Jamesas Cox‘as), kurį boikotuoti ragino agresyviai nusiteikę judėjimo #MeToo aktyvistai.
Kevinas Spacey buvo nubaustas ir daug žiauresniu būdu – jis skubiai buvo pašalintas iš naujausio TV serialo „Kortų namelis“ sezono ir išmestas iš Ridley Scotto „Visų pasaulio pinigų“ (All the Money in the World, 2017): likus kelioms dienoms iki numatytos filmo premjeros visi epizodai, kuriuose Kevinas Spacey vaidino blogos reputacijos JAV milijardierių J. Paulą Getty buvo skubiai perfilmuoti su kitu aktoriumi Christopheriu Plummeriu).
Atrodo, kad Kevino Spacey karjerai suduotas mirtinas smūgis, po kurio atgimti regis jau negalima. Tačiau jau paskelbta, kad režisierius Michaelas Hoffmanas komplektuoja komandą, su kuria kurs biografinį filmą „Gore‘as“ ir pagrindinį istoriko bei rašytojo Gore‘o Vidalo vaidmenį turėtų vaidinti būtent Kevinas Spacey. Gal šis filmas pasirodys tada, kai aktorius teisme bus pilnai reabilituotas.
O štai režisieriaus Samo Mendeso „Amerikietiškos grožybės“ (American Beauty, 1999) ženkliną vieną aukščiausių aktoriaus pasiekimų kine. Penkiais Oskarais apdovanotas filmas suduoda negailestingą smūgį respektabiliam gyvenimo būdui, kuris iš išorės atrodo tarsi sterili ir ideali “amerikietiška svajonė”, bet už jos slypi didelė tuštuma. Ją pajuto vidutinio amžiaus žmonių krizės laikotarpyje įstrigęs keturiasdešimtmetis Lesteris Bernhemas (Kevinas Spacey). Sutikęs savo dukros draugę Andželą (Mena Suvari) ir ja nejuokais susižavėjęs vyrukas pasiryžta tapti visai kitu žmogumi. Tik ar jam nebus lemta pakartoti panašioje situacijoje atsidūrusio Vladimiro Nabokovo „Lolitos“ herojaus golgotą?
Tūkstantmečio paskutiniais metais sukurtos „Amerikietiškos grožybės“ įkūnija anuometinės sočios Amerikos atmosferą, kai iki koktumo atsibodęs komfortiškas gyvenimas skatino tokiu gyvenimo būdu nepatenkintus amerikiečius (ypač artėjančios prie vadinamosios „vidutinio amžiaus krizės“ ribos) griebtis kraštutinumų – išbandyti „žolytės“ dūmo teikiamą kaifą, mesti iššūkį padorioms bendrabūvio taisyklėms arba nerti į rizikingus seksualinius eksperimentus.
Visas šias pagundas vienu metu savo kailiu išmėginęs Lesteris Bernhemas akimirksniu tampa persona non grata, tuo patvirtindamas seną tiesą – žmogus, niekinantis visuomenėje priimtus santykius yra pavadinamas bepročiu ir pasmerkiamas vienatvei. O kartais tokio „išsišokėlio“ laukia ir kur kas liūdnesnis likimas, apie kurį Lesteris signalizuoja jau filmo pradžioje. (G.J.)
1. „GĖDA” (Shame, 2011)
Britų režisieriaus Steve McQueen drama, pasakojanti klestinčio verslininko, priklausomo nuo sekso ir pornografijos, istoriją. Visuomenėje apsimetinėjantis šaltakrauju vienišiu, iš tiesų išgyvena vidinę kovą su pačiu savimi, pyktį, skausmą, pasišlykštėjimą.
Brendonas (akt. Michael Fassbender) – išvaizdus, pasiturintis vyras, gyvenantis nuosavame bute Manhatene, mėgstantis tvarką bei klasikinę muziką. Retkarčiais po darbo su viršininku nueina į barą, tačiau niekada nešoka, santūriai sėdi prie stalo ir medžioja moteris žvilgsniu. Iš pažiūros jis – vienišas vilkas, intravertas. Netgi darbe, bendradarbiui naikinus virusą iš Brendono kompiuterio ir aptikus kietajame diske galybę pornografijos, bendradarbis neturėjo nei minties, jog tai – Brendono failai. Taip, jis visiškai kitoks negu žmonėms atrodo.
Filmas prasideda Brendonui gulint lovoje ir žvelgiant tuščiu žvilgsniu į niekur. Rodos, išsekusi gyvybinė energija, dingęs stimulas keltis, apėmusi apatija. Brendonui niekas – išskyrus seserį – neskambina. Dienos slenka vienodu ritmu: darbas – seksas – darbas ir t.t. Jis blaškosi tarp trumpalaikių (tiksliau, vienos nakties) nuotykių, perka intymias paslaugas, kaupia pornografiją ir stebi kompromituojančiu žvilgsniu kone kiekvieną nepažįstamąją. Jam to reikia it oro. Visi santykiai su moterimis – bevardžiai, nebylūs, nėra susidomėjimo asmeniu. Moteris – tik kūnas mechaniškui veiksmui atlikti, patenkinti savo potraukį, kuriuo stengiasi užpildyti vidinę tuštumą. Kuo daugiau Brendonas šiam potraukiui nuolaidžiauja, tuo labiau kenčia. Nimfomanija nėra iškrypimas, tai – tokia pati priklausomybė kaip alkoholis narkotikai ar azartiniai lošimai; palūžusių žmonių bėgimas nuo savęs, nuo praeities ar dabarties klaidų, kelias į pasidavimą.
Naują prieskonį filmui suteikia netikėtas Sisi (akt. Carey Mulligan), Brendono sesers, vizitas, sugriaunantis nusistovėjusią rutiną. Brolio ir sesers santykiai komplikuoti. Brendonas nevengia mestelėti grubių žodžių, jog Sisi pas jį nekviesta ir nepageidaujama, vengia prisilietimų, atmosfera tarp jų tarytum įelektrinta. Visa tai dėl Brendono sutrikusios asmenybės; jam reikia privatumo ir taisyklių, kurias pats susikūrė, o ne žmogaus – liudininko – sujauksiančio nusistovėjusią tvarką. Sisi atvirkščiai – ji nori brolio palaikymo, artumo, bet yra nuolat atstumiama pykčiu ar abejingumu. Nejučia kyla mintis, jog galbūt tarp šių dviejų žmonių tvyro seksualinis potraukis, nors filme ir neperžengta riba, kuri tokią mintį patvirtintų. Sisi suartėja su Brendono viršininku, lyg atsakydamas į tai, Brendonas ima susitikinėti su savo bendradarbe Mariana. Po keleto pasimatymų atsidūrus intymioje aplinkoje, vos užsimezgę santykiai subyra: užsimezgęs emocinis ryšys neleidžia Brendonui net permiegoti su Mariana. Ji – asmenybė, o ne dar viena atsitiktinė praeivė, kurios daugiau niekada nesutiktų, nesijaustų įpareigotas tęsti bendravimą. Nieko nelaukęs, pasikvietė merginą už pinigus, o tai tik dar kartą įrodo kaip toli progresavusi Brendono priklausomybė, kaip smarkiai jis izoliuoja save nuo bet kokių galimų jausmų, jei jų dar apskritai likę. Nesijaučia galįs elgtis kitaip, keistis ir toliau maitina savo maniją, kankina save.
Gediminas Jankauskas, Renata Mosiejūtė, Mindaugas Maželis, Greta Rozenbergaitė, Toma Rotautaitė