Stivenas Kingas — neabejotinai vienas geriausiai atpažįstamų šiuolaikinių rašytojų. Nors geriausiai žinomas dėl siaubo literatūros, amerikiečių autorius nevengia ir mistikos, dramos ar trilerio žanrų. Per 40 metų kūrybos jis yra parašęs netoli šimto knygų ir šimtus trumpų istorijų.
Statant filmus ar serialus Kingo kūryba buvo remtasi virš 200 kartų! Nors tai ir nusileidžia adaptacijoms pagal klasikų, kaip Šekspyro, kūrybą, garsiausi Stiveno Kingo filmai jau seniai yra tapę pop kultūros dalimi. Juos parodijuoti itin mėgsta animaciniai serialai „The Simpsons“ ir „Family guy“, tačiau gausu ir kitų pavyzdžių. Kadangi adaptacijų sąrašas toks platus, visi sąraše esantys filmai nusipelno bent kartą būti peržiūrėti kiekvieno filmų mėgėjo. Dauguma filmų yra seni, o jų siužetai gerai žinomi, taigi bus spoilerių. Tačiau tai lyg Žvaigždžių Karai — nors ir iš anksto aišku kas bus, žiūrėti vis tiek verta.
10. Naminių gyvūnėlių kapinės (Pet Sematary, 1989) — gydytojas Luisas su žmona ir vaikais atvyksta į nuošalų miestelį, kur nuo pirmos dienos prasideda įtartini įvykiai. Luiso dukra nukrenta nuo sūpynių, o sūnaus vos nepartrenkia sunkvežimis, nuo kurio jį išgelbėja naujas kaimynas. Netrukus šeima atranda už jų namo esantį takelį, kuris veda į naminių gyvūnėlių kapines. Po to, gydytojui ligoninėje tenka susidurti su mirštančiu pacientu, kuris paskutiniais žodžiais ištaria, jog nori padėti Luisui. Tą naktį jį aplanko mirusiojo vaiduoklis perspėdamas jokiu būdu neiti į gyvūnėlių kapines. Po kiek laiko, kaimynas Luisui praneša, jog rado jų katiną partrenktą. Nenorėdamas nuliūdinti dukros, daktaras kartu su kaimynu palaidoja katiną gyvūnėlių kapine, kuriose sunkiai beatpažįstamas katinas atgyja. Galiausiai paaiškėja, jog toje vietoje anksčiau buvo indėnų ritualinės kapinės. Visa tai neskamba per daug originaliai. Nors zombių tema filmo išleidimo metu dar nebuvo populiari, žiūrint šiais laikais nuspėjamumas gali kiek trukdyti. Vis dėlto, Naminių gyvūnėlių kapinės yra dar vienas senamadiškas siaubo filmas, kuriame siaubą kuria labiau atmosfera negu įvykiai.
9. Tylos zona (The Dead Zone, 1983) — Džonis, jaunas vidurinės mokytojas patenka į netikėtą avariją. Pabudus po penkių metų komos, jis suvokia, jog jo mylimoji jau spėjo ištekėti ir susilaukti vaikų. Bet tai dar ne viskas — po komos įgauna aiškiaregio galių, kurios, vos prisilietus prie žmogaus, gali atskleisti jo paslaptis ir ateitį. Pasklidus naujienoms apie naująsias galias, Džonio pagalbos pradeda prašyti vis daugiau žmonių. Ilgainiui jis supranta, jog galėdamas matyti ateitį jis gali ją keisti. Prezidento rinkimų metu Džonis paspaudžia kandidato Grego Stilsono ranką ir išvysta ateitį, kur jis tapęs Prezidentu pradeda branduolinį karą su sovietų sąjunga. Apsisprendęs dėl savo misijos, Džonis palieka laišką savo mylimajai, paaiškindamas, kad dėl taikios ateities jam teks paaukoti gyvybę. Susitikimo su rinkėjais metu Džonis šauna į Stiltoną, tačiau nepataiko. Džonis nušaunamas apsauginių, tačiau prieš mirtį spėja išvysti ateitį, kurioje nuotrauka kaip Stiltonas nuo kulkos dengiasi mažu vaiku sunaikina jo karjerą. Ar visa tai Tylos zonoje atrodo pakankamai įtikinamai? Nuomonės skiriasi. Dalis kritikų tvirtina, kad filmui koją pakišo netolygus istorijos vystymas ir nelogiškos detalės. Dauguma, kita vertus, laikosi priešingos nuomonės: filmas puikiai atlieka sunkiausią mistinio trilerio užduotį ir sėkmingai padeda užsimiršti, kad visa tai netikra.
8. Pražūtingas rūkas (The Mist, 2007) — po stiprios audros Deividas ir jo aštuonmetis sūnus atvyksta į maisto prekių parduotuvę. Greitai po to neaiškios kilmės tirštas rūkas apsupa parduotuvę su joje esančiais žmonėmis. Į lauką pasiųsti žmonės grįžta sunkiai sužeisti, panika ir įvairios teorijos plinta tarp įkalintų žmonių. Galiausiai paaiškėja, jog mokslininkų eksperimentai gali būti susiję su milžiniškais vorais ir kitomis pabaisomis esančiomis rūke. Deividas, jo sūnus ir dar keli žmonės paslapčia išsiruošia bėgti. Važiuodamas pro savo namus jis randa negyvą žmoną griuvėsiuose. Netrukus baigiasi benzinas. Grupei nusprendus, kad nebėra jokios išeities, jie pasirenka nusižudyti su ginklu, o ne būti sudraskytais rūko pabaisų. Paskutiniam gyvam likusiam Deividui šovinių nebelieka. Jis išlipa iš automobilio pasitikti mirties, tačiau rūkui išsisklaidžius pamato, jog atvykusi armija spėjo numalšinti pavojų. Pražūtingame rūke galima rasti tiek naujo tipo, tiek senamadiško siaubo elementų. Filme yra pakankamai veiksmo, kraujo ir žarnų šiuolaikiniam trileriui, tačiau netrūksta ir psichologinės, nežinios keliamos įtampos. Taip pat, Pražūtingo rūko pabaiga yra viena pesimistiškiausių filmų istorijoje, kas neabejotinai nusipelno pagarbos.
7. Likime kartu (Stand By Me, 1986) — pagal knygą „lavonas“ (The Body) pastatytas filmas apie keturis berniukus, kurie nugirdę gandus keliauja per Oregono apylinkę ieškoti dingusio vaiko lavono. Kilę iš sudėtingų šeimų, visi keturi berniukai pakeliui susiduria su savomis problemomis. Pagaliau radus lavoną, berniukai susitinka ir jų nemėgstamą vyresniųjų būrį. Ginčo metu vienas iš berniukų išsitraukia iš tėvo pavogtą ginklą ir iššovęs į orą nuveja savo priešus. Praėjus daugeliui metų po nutikimo išsiaiškinami visų vaikų likimai ir pagaliau nusprendžiama policijai pranešti apie vietą kur jie rado lavoną. Likime kartu yra paprastas ir subtilus. Filme galima aptikti tiek komedijos, tiek gilios dramos elementų. Tai istorija apie brendimą ir vaikystės prisiminimus iš suaugusiojo perspektyvos, kuri rezonuos su visais, kas su nostalgija prisimena vaikystę.
6. Kerė (Carrie, 1976) — pastatytas pagal pirmąją Kingo knygą filmas tapo siaubo žanro ikona. Istorija pasirodys girdėta net ir daugumai nemačiusių filmo. Paauglė mergina mokykloje kenčia bendraamžių patyčias. Vienintelis žmogus, su kuriuo ji palaiko santykius yra jos radikali krikščionė motina, kuri visur gali įžvelgti nuodėmę. Vieną dieną jį atranda turinti telekinetinių galių, kuriomis galiausiai atkeršija savo skriaudėjams. Sunku patikėti, kad kritikų vertinamas filmas galėjo ir neišvysti dienos šviesos. Stivenas Kingas savo pirmąją novelę pabaigė tik tada, kai žmona tarp šiukšlių rado kelis suglamžytus puslapius ir juos perskaičiusi įtikino Stiveną pabaigti jo pirmąjį romaną. Neskaitant kelių vėlesnių bandymų perdaryti filmą (kurie daug dėmesio nenusipelno), Kerė pelnytai tapo ne tik viena įsimintiniausių Stiveno Kingo knygų, bet ir siaubo žanro klasikų.
5. Mizerė (Misery, 1990) — rašytojas Polas Šeldonas pakliūna į sunkią autoavariją, tačiau pabunda ne ligoninėje, o savo didžiausios gerbėjos manuose. Tai Enė — maniakiškai Polo kūrybą mėgstanti medicinos sesuo. Enė kojų nevaldantį Polą kruopščiai slaugo, duoda jam iš ligoninės pavogtų vaistų. Tačiau Polui nuo to ne ramiau. Enė nesiruošia artimu metu paleisti rašytojo. Vietoj to, ji su Polu elgiasi kaip su savo vaiku ar naminiu gyvūnu. Jis priverčiamas savo slaugytojai parašyti naują romaną, tačiau jį parašius, Enę apgauna ir nužudo. Beveik visi sutinka, jog geriausia šio filmo dalis yra meistriška aktorių vaidyba. Kadangi Mizerėje stokojama veiksmo, įtikinama, bet neperlenkta vaidyba puikiai sukuria psichologinę įtampą. Kruvina filmo kulminacija šiek tiek suardo ritmą, tačiau panašią pabaigą buvo galima nujausti, taigi būna ir blogiau.
4. IT (Tas, 2018) – Andreso Muschietti 90-ųjų mažųjų ekranų siaubo klasikos filmo „Tas“ prikėlimas naujam gyvenimui kino gurmano širdžiai artima istorija, ypač lyginant filmą su tokiais režisieriaus projektais kaip stingdantis siaubo filmas „Mama“ išleistas 2013-ais metais. Nepaisant to, kad filme trūksta išgąstį sukeliančių elementų bei naudojamos jau ir taip išsunktos siaubo žanro klišes – (ne)baisūs klounai, kraupūs namai – filmas išlieka keistai užburiantis. Praėjus lygiai 27-eriems metams nuo originalaus Stepheno Kingo romano pasirodymo televizijos ekranuose, piktadarys Penivaisas sugrįžta į mūsų ekranus lygiai kaip ir grįžta terorizuoti mažo Derio miestelio Meine. Mes stebime grupelę atsiskyrėlių vaikų ir prisidedame prie jų kelionės padėti savo draugui Billiui Denbroughui (Jaedenas Lieberheras) ieškoti jo broliuko George, kurį į kanalizaciją nusitempė blogasis Penivaisas. 1989-ųjų vasarai būnant jau čia pat už kampo, neatsitiktinai padaugėja ir vaikų dingimų Deryje. Draugiškai save vadinanti „Nevykėliu Klubu“ grupelė išsiruošia į misiją išspręsti keistos mįslės kamuojančios jų miestelio. Jie pradeda savo paiešką įsivaizduodami mistinį monstrą, tačiau netrukus jie supranta, kad pabaisa po lova yra labiau tikėtina negu tai, ką jie kada nors įsivaizdavo. Nors mūsų herojai atranda ryšius tarp dingimų trunkančių jau daugelį amžių, nesuvokdami jie tampa dalimi klouno demoniško cirko, kuriame vaikus persekioja jų giliausios baimės.
3. Žalioji mylia (The Green Mile, 1999) — susilaukus didžiulės sėkmės su kino juosta „Pabėgimas iš Šoušenko“, režisierius Frenkas Darabontas pastatė dar vieną Kingo knygomis paremtą filmą apie kalėjimus. Filme pasakojama apie užsimezgusią draugystę tarp kalėjimo sargybinio Polo ir miriop nuteisto juodaodžio milžino Džono. Nors Džonas atrodo grėsmingai, iš prigimties yra itin taikus ir drovus, be to, kaip vėliau paaiškėja, turi ir gydomųjų galių. Darosi aišku, kad už dviejų merginų išžaginimą ir žmogžudystę jis greičiausiai buvo apkaltintas neteisingai. Tačiau atrodo, kad tai iš sargybinių pastebi vienintelis Polas. Visi kiti į jį žiūri paniekinamai. Džonas savotiškai sulyginamas su Jėzumi. Įsitikinus, kad Džonas tikrai nekaltas, Polas jam pasiūlo padėti pabėgti iš kalėjimo. Tačiau Džonas atsisako sakydamas, jog pavargo nuo viso šio pasaulio smurto. Nors yra tvirtinančių, jog gilios dramos nėra Stiveno Kingo stiprioji pusė, žalioji mylia gana sėkmingai užfiksuoja kovą tarp švelnumo ir sadizmo.
2. Švytėjimas (The Shining, 1980) — nors iš pradžių Stenlio Kubriko statytas filmas susilaukė nemažai kritikos, jo tikroji vertė buvo įžvelgta tik bėgant laikui. Apie ką šis filmas žino beveik visi: rašytojas Džekas su savo šeima atvyksta į nuošalų viešbutį kalnuose, kurį sutiko prižiūrėti. Kai dėl sniego viešbutis tampa izoliuotas, Džekui pradeda vaidentis. Apsėstas, jis pradeda medžioti savo šeimą. Vienintelis išsigelbėjimas yra tai, kad rašytojo sūnus Denis užmezga paslaptingą telepatinį ryšį su viešbučio virėju, kuris jiems padeda pergudrauti apsėstą Džeką. Daugiausiai kritikos švytėjimas susilaukė dėl to, kad Kubrikas (kaip būdinga visiems jo filmams) pakeitė kelias esmines knygos vietas. Didžiausias Kingo priekaištas buvo tai, jog Džekas jau nuo filmo pradžių buvo vaizduojamas šiek tiek nestabilus, ko nebuvo knygoje. Tačiau Kubriko nekonvenciniai filmavimo metodai ir beveik antgamtinis dėmesys detalėms sukuria aiškiai jaučiamą slogumo ir nejaukumo atmosferą. Dabar šį filmą nevengiama vadinti šedevru ir, labai galimai, geriausiu visų laikų siaubo filmu.
1. Pabėgimas iš Šoušenko (The Shawshank Redemption, 1994) — nors visi išvardyti filmai tikrai nusipelno dėmesio, abejonių dėl pirmosios vietos nekyla. Filme pasakojama apie neteisingai apkaltintą bankininką Endį, kuris nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Užuot palūžęs Endis gyvena toliau: susidraugauja su kontrabandininku Eliu, nugirdus, kad sargybiniams reikia pagalbos, ilgainiui pradeda vesti kalėjimo apskaitą ir įgauna kalėjimo vadovo pasitikėjimą. Po dvidešimties pasiruošimo metų, Endis tyliai išsmunka iš kalėjimo savo iškastu tuneliu. Atlikęs 40 metų bausmę Elis paleidžiamas lygtinai ir, nukeliavęs i Meksiką, pagaliau vėl susitinka su savo draugu Endžiu. Iš tiesų, sunku rasti argumentų kuo šis filmas gali nepatikti. Dėl nepopuliaraus stiliaus ir neaiškaus pavadinimo filmo premjera dideliu žiūrovų kiekiu nepasižymėjo. Tačiau neįtikėtinai pozityvus, universalus ir humaniškas filmas susilaukė kuo toliau, tuo didesnio pripažinimo. Šiuo metu Pabėgimas iš Šoušenko užima pirmą vietą tarp IMDb visų laikų geriausių filmų, pats Stivenas Kingas šį filmą pavadino jo mėgstamiausia ekranizacija, galiausiai — Endžio draugą Elį vaidina Morganas Frimanas. Jeigu visa tai Jūsų neįtikina, kad šį filmą pažiūrėti būtina, nežinau kas gali.
Mindaugas Maželis, Martyna Šalčiūtė