Vis dažniau girdime terminą „Mockumentary“ (mock+documentary), lietuviškai dažniausiai verčiamą kaip „Apgaulinga (netikra) dokumentika“. Taip vadinami filmai (ar televizijos laidos), vaizduojantys išgalvotus įvykius, bet pristatomi kaip dokumentinis filmas. Tokie kino kūriniai dažniausiai naudojami, analizuojant arba komentuojant dabartinius įvykius bei problemas, kai imituojama dokumentinė kino forma.
Anksčiau tokie filmai buvo vadinami pseudodokumentiniais (arba kvazidokumentiniais): pvz., jau klasika tapę italų kino režisieriaus Gualtiero Jacopetti filmai „Šuniškas gyvenimas“ (Mondo cane, 1962) ar „Sudie, Afrika“ (Africa addio, 1966). Juose sunku atskirti tikrą dokumentiką nuo inscenizuotų scenų, svarbią reikšmę čia turi dar ir tendencingi komentarai, kurių tikslas – suteikti žiūrovui tikroviškumo įspūdį.
Tačiau pseudodokumentikos nereikėtų painioti su docudrama – filmais, kuriuose dramatiškos technikos derinamos su dokumentiniais elementais, vaizduojant tikrus įvykius. Dažnai šį filmų tipą naudoja televizija vadinamuosiuose mokslo populiarinimo filmuose, kuriuose „kalbančios galvos“ komentuoja istorijos, meno ar geografinius įvykius.
Vienas pirmųjų „mockumentary“ pavyzdžių – 1938 m. jauno režisieriaus Orsono Welleso ir teatro Mercury radijo vaidinimas pagal Herberto H.Wellso fantastinį romaną „Pasaulių karai“: spalio 30-osios vakare (Visų Šventųjų išvakarėse) tiesioginiame eteryje buvo suvaidintas radijo vaidinimas, kuriame fantastinis siužetas pateiktas… kaip tiesioginis reportažas iš Nju Džersio valstijos, kurioje neva nusileido ufonautų skraidančios lėkštės.
Kine „mockumentary“ filmų padaugėjo šeštajame dešimtmetyje, kai kinematografininkams tapo prieinama archyvinė filmuota medžiaga. Dar labiau kine šį terminą devintajame dešimtmetyje išpopuliarino JAV režisierius Robas Reineris, komentuodamas savo filmą „Tai – Spinal Tap“ (This Is Spinal Tap, 1984): tai pseudodokumentinis filmas apie išgalvotą britų roko grupę, kurios nariai savo manieromis parodijavo begalę tikrų grupių (Led Zeppelin, AC/DC, The Rolling Stones, The Beatles, Queen, Aerosmith ir kitas).
Dokumentinio reportažo imitaciją vaidybiniuose filmuose dažnai naudojo britų humoro trupė „Monty Python“, Woody Allenas („Zeligas“, „Saldus ir bjaurus“), Casey Affleckas („Aš vis dar čia“), Peteris Jacksonas („Pamirštas sidabras“), Guy Maddinas („Manasis Vinipegas“), Larry Charlesas („Boratas“), Peteris Watkinsas („Bausmių parkas“) ir kt.
Įdomių rezultatų gauna kosminės tematikos vaidybinių filmų kūrėjai, pateikę neįtikėtinas fiktyvių kosminių skrydžių istorijas: „Pirmieji Mėnulyje“ (Первые на Луне, 2005, rež. Aleksejus Fedorčenko) ar „Geležinis dangus“ (Iron Sky, 2012, rež. Timo Vuorensola).
Taigi pristatome jums Top 5 geriausius mokumentikos žanro filmus
5. „DEVINTASIS RAJONAS“ (District 9, 2009)
Pietų Afrikos režisierius Neillas Blomkampas pradžioje kūrė komercines reklamas, o savo malonumui režisavo trumpo metro filmukus. Ir įrodė, kad jeigu turi originalų siužetą bei lakią fantaziją, gali nustebinti net daug patyrusius profesionalus. Pirmasis jo filmas „Išlikę Joburge“ (Alive in Joburg, 2005 m.) buvo tik šešių minučių trukmės, tačiau netikėtų siužeto posūkių ir ekscentriškų įvykių jame tikrai netrūko. Pati istorija buvo ir pakankamai sudėtinga, ir kartu labai žaisminga. Filmo pradžioje virš Joburgo (taip Johanesburgo gyventojai vadina savo gimtąjį miestą), visai kaip amerikietiškoje „Nepriklausomybės dienoje“, pakibo milžiniški kosminiai laivai, atskridę iš tolimųjų galaktikų. Anksčiau panašios fantastinių filmų užuomazgos ženklino didžiulį pavojų Žemės gyventojams ir žadėjo neišvengiamą kovą su nekviestais agresoriais. Bet šį kartą paaiškėjo, kad neatpažįstamais skraidančiais objektais atvyko ne piktosios pabaisos, o… politinio prieglobsčio Žemėje ieškantys humanoidai, pavargę kęsti socialinę priespaudą kosmose. Bet netrukus paaiškėja, kad ramiai adaptuotis naujoje aplinkoje ateiviams visai nesinori, todėl vis dažniau jie veliasi į kriminalinius konfliktus – pradžioje verčiasi smulkiomis vagystėmis, vėliau visai suįžūlėja ir ima stambiais mąstais vogti elektros energiją…
Pamatęs šį mažąjį šedevrą „Žiedų valdovo“ trilogijos autorius Peteris Jacksonas pasiūlė talentingam debiutantui jau Holivude ekranizuoti kompiuterinį žaidimą „Halo“ ir pasinaudojus erdvinio kino technologijomis sukurti filmą apie mirtinai pavojingus žemiečių bei karingų ufonautų konfliktus. Kai šis superbrangus projektas buvo ilgam „užšaldytas“, naujieji draugai ne mažiau egzotišką „Devintąjį rajoną“ sukūrė toli nuo Holivudo be publikai gerai žinomų žvaigždžių. Ir visa tai išėjo tik į naudą.
„Devintasis rajonas“ – tai beveik dvi valandas trunkanti „Išlikusių Joburge“ versija, tik gerokai painesnė ir triukšmingesnė. Tradicinis kinas apie nežemiškų civilizacijų invaziją nuo pirmųjų kadrų sumaniai derinamas su pseudodokumentiniais TV reportažais ir net mobiliais telefonais filmuotais vaizdais.
Žemės gyventojai šį kartą nebuvo užklupti netikėtai. Mūsų planetoje ateiviai pirmą kartą buvo pasirodę prieš trisdešimt metų. Tada jie pažadėjo sugrįžti, ir dabar savo pažadą įvykdė. Iš gimtųjų galaktikų juos išvijo baisi bėda. Bet, panašu, kad Žemėje ufonautai dabar buvo priversti sustoti tik dėl jų erdvėlaivio avarijos. O žmonės baisiai apsidžiaugė, kad tobulos ateivių technologijos padės ir Žemėje pagerinti reikalus. Tačiau ne viskas išėjo, kaip abi pusės tikėjosi. Kosminiai svečiai neskuba dalintis savo paslaptimis, o šeimininkai, nežinodami ką daryti su nedraugiškais svečiais, įkurdina juos laikinuose būstuose Pietų Afrikos Devintajame rajone. Analogija su devyniais pragaro ratais čia nelabai tinka. Nes yra šioje žemėje vietelė, su kuria lyginant Devintasis rajonas gali atrodyti kaip rami sanatorija. Tai tikrą koncentracijos stovyklą primenanti zona, į kurią vietinė valdžia trokšta uždaryti visus svetimuosius.
Filmas „Devintasis rajonas“ primena triukšmingą balaganą, kuriame visgi nesunku pastebėti „sluoksniuoto pyrago“ principą. Vieni pasitenkins tik pačia ekscentriška fabula ir komiškais žemiečių bei ufonautų konfliktais. Kiti mintyse susies iš piršto išlaužtą istorija su nesena Pietų Afrikos realybe – apartheidu – ir visai ne fantastiškomis koncentracijos stovyklomis kitaip galvojantiems žmonėms. Treti išgirs amžinai aktualaus kafkiško absurdo atgarsius arba pamatys asociacijas su jau žinomomis antiutopijomis. Ketvirtieji žiūrės „Devintąjį rajoną“ kaip iš koto verčiančią fantastinių štampų parodiją.
4. „TREČIASIS PASAULINIUS KARAS. ŽVILGSNIS IŠ VADAVIETĖS (World War Three: Inside the War Room, 2016)
2016 m. sausio pabaigoje buvo paviešinta JAV karinių pajėgų vadovybės (EUCOM) grėsmių strategija, kurioje Rusija įvardijama kaip didžiausia grėsmė civilizuotam pasauliui. Be kita ko, dokumente teigiama, kad šiai grėsmei atremti nėra tinkamai pasirengta, o pagal rotacijos principą keičiami kariniai daliniai Baltijos valstybėse ir kitur NATO rytiniame flange turėtų būti pakeisti nuolatiniais.
Vasario pradžioje gynybos ekspertai iš RAND korporacijos pranešė apie konflikto Baltijos šalyse modeliavimo rezultatus, kurių išvada buvo grėsminga: Rusijos kariuomenė užimtų Taliną ir Rygą per 34–60 valandų. Greitas Baltijos šalių okupavimas labai apribotų NATO veiksmus. T.y. kiltų klausimas dėl Trečiojo pasaulinio karo, kuriame gali būti panaudotas branduolinis ginklas. Kaip elgtųsi NATO sąjungininkai?
Į šį klausimą netrukus kaip tik ir pabandė atsakyti BBC, modeliuodama Didžiosios Britanijos vyriausybės veiksmus, jei Latvijos rytuose pasikartotų Rytų Ukrainos scenarijus. Dokumentiniame filme „Trečiasis pasaulinis karas: žvilgsnis iš vadavietės“ buvę tarptautinės politikos ir saugumo pareigūnai sprendžia, kaip elgtis Rusijos hibridinės agresijos prieš Latviją atveju.
LRT šį filmą parodė 2016 m. Kovo vienuoliktosios išvakarėse. Jame nagrinėjami scenarijai, kaip Jungtinėje Karalystėje sprendimus priimantys veikėjai galėtų reaguoti į Kremliaus kurstomą sukilimą Latvijos rytuose.
Trečiojo pasaulinio karo placdarmu tampa Latvijos miestas Daugpilis, kuriame pakurstyti rusakalbiai sukėlė riaušes, užėmė vietos administracijos pastatus ir paskelbė Latgalos nepriklausomybę nuo Rygos. Latvijai su sąjungininkais pamėginus atsiimti prarastą teritoriją, Rusija branduoline raketa susprogdina britų karo laivą ir įspėja: kitas taikinys – Londonas. Šis turi nuspręsti – atsakyti Rusijai branduoline ataka ir pradėti Trečiąjį pasaulinį karą ar nusileisti. Londone pasitarti susirenka grupė žinomų politikų, diplomatų ir karo strategų, kuriems pirmininkauja buvęs britų diplomatas seras Christopheris Meyeris.
Kad amerikiečiai realios grėsmės atveju negaišta laiko tuščioms kalboms, žinome iš begalės filmų. Ir visai nesvarbu, iš kur ateina grėsmė (iš kosmoso, kaip „Nepriklausomybės dienoje“ ar iš realios aplinkos), amerikiečiai moka žaibiškai mobilizuotis ir atremia agresorių.
Filmo finalas išsklaido iliuzijas apie NATO ryžtingumą, užtai patvirtina, kad George‘o W. Busho Vilniuje pasakyti žodžiai apie Baltijos šalis nebuvo tik mandagi diplomatinė frazė.
Vašingtonas šiame filme išlieka tuo strateginiu partneriu, kuris laikosi įsipareigojimų Baltijos šalims.
Kremliaus reakcijos ilgai laukti nereikėjo. Jau po poros dienų Rusijos prezidento V. Putino spaudos atstovas Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad „Trečiasis pasaulinis karas: žvilgsnis iš vadavietės“ yra „nekokybiška produkcija“, neverta sugaišto laiko.
Tiesa, dabar net pačioje Rusijoje niekas nebetiki daug kartų viešai apsimelavusiu D. Peskovu, kaip, beje, ir jo tiesioginiu viršininku, kuris visam pasauliui neraudonuodamas meluoja apie „taikią“ Rusijos politiką Ukrainoje, Sirijoje ir kitur.
3. „KĄ MES VEIKIAME ŠEŠĖLIUOSE“ (What We Do in the Shadows)
Ko gero, pats ekscentriškiausias festivalio „Kino pavasaris“ filmas 2015-aisiais buvo egzotiška Naujosios Zelandijos kinematografininkų komedija „Ką mes veikiame šešėliuose“ (2014 m., rež. Jemaine‘as Clementas, Taika Waititi).
Seniai nieko nebestebina filmai apie vampyrus ir zombius, kurie jau nebekelia paniško siaubo, bet vis dažniau tampa… romantiškais (žr. „Saulėlydžio“ sagos filmus) ir komiškais personažais. Net režisieriai, anksčiau laikyti autorinio kinematografo atstovais, savo filmų personažais pasirenka vienus arba kitus. O Jimas Jarmuschas „pašlovino“ ir tuos, ir anuos: mums žinomame filme „Išgyvena tik mylintys“ (Only Lovers Left Alive, 2013) vampyrų romantinės meilės istorija net pretendavo į filosofinius apibendrinimus, o naujausiame šio režisieriaus filme „Numirėliai nemiršta“ (The Dead Don’t Die, 2019) į daug kartų siaubo filmuose pranašautą zombių apokalipsę žvelgiama pro absurdo komedijos akinius.
Komedijos „Ką mes veikiame šešėliuose“ autoriai, regis, vampyrų tematikoje aptiko naują požiūrį: jie pasiryžo apie vampyrus sukurti… dokumentinį filmą (ne visi žiūrovai įvertina pirmąjį pokštą, užrašytą pradiniame filmo titre: „Naujosios Zelandijos dokumentinio kino taryba pristato“). Ir surado net keturis šios rūšies ilgaamžius, nuomojančius būstą viename Velingtono priemiesčio mieste. Jauniausias jų yra Djakonas (Jonathanas Brugh) – jam tik 183 metai, Viagui (Taika Waititi) 379-eri, o Vladislavas (Jemaine Clement‘as) šiame pasaulyje gyvena jau 862 metus.
Iš kitų filmuose matytų vampyrų ši trijulė gyvena nuolatiniame strese: juos trikdo viskas – ir nuomos kaina (beje, visi jie seniai nemoka jokių mokesčių), ir erzinantys kaimynai, ir internetas. Ir kaip čia nestresuoti, jei, kaip žinia, dienos šviesa vampyrams pragaištinga, o prie įėjimo į naktinius klubus vyksta lankytojų patikra, be to į šias įstaigas neįmanoma patekti ir be patikimų klientų pakvietimo. Visur kitur naktimis durys užrakintos ir šviesa languose nedega. Tai kur gi vargšams vampyrams šviežiu krauju pasimėgauti? Ypač šviežio kraujo stygių jaučia namo rūsyje vegetuojantis pikčiausias ir vyriausias Petyras (Benas Franshamas), kuris net 8 tūkstančius metų nešvenčia gimtadienių). Viltis paragauti vampyrams mieliausio skanėsto nušvinta, kai namuose ima lankytis vaikinas Stiu (Stu Rutherfordas).
Jei kas nors imtų rimtai pasakoti filmo siužetą, susidarytų įspūdis, kad idiotiškesnį reginį sunku įsivaizduoti. Net ir patys vampyrai greičiau primena juodosios komedijos personažus: vienas dievina rokenrolą, kitas neteko savo galių kovoje su kažkokia pabaisa, o trečiasis Velingtone atsidūrė tik todėl, kad buvo siunčiamas paštu (!) ir kažkas supainiojo adresus.
Panašių pokštų filme apstu. Ir visi jie drauge skirti vienam tikslui – išsklaidyti nuo senų laikų tarp žmonių gyvuojančius mitus. Visi jie filme išjuokiami arba parodijuojami, dėl ko filmo žanras švytuoja tarp absurdo komedijos ir farso. Bet, kaip jau buvo pasakyta, filmo autoriai viską bando įvilkti į dokumentinio kino schemą su tiesiai į kamerą atviraujančiais vampyrais (scenos su jų „kalbančiomis galvomis“ filme bene juokingiausios).
Nežinia, ar svarbiausias paslaptis kino kamerai patikėję vampyrai, pajuto palengvėjimą, bet su žiūrovais jie atsisveikina, jau po finalinių titrų siusdami hipnotizuojantį perspėjimą: „Jūs pamiršite šio filmo turinį“.
Bet hipnozė šį kartą tikrai nesuveikia. Tie, kas matė filmą „Ką mes veikiame šešėliuose“, ilgai jo nepamirš. Nepriklausomai nuo to, ar jis labai patiko, ar žiauriai suerzino.
2. „GĖDA“ (Skammen, 1968)
Dauguma vadinamųjų „netikros dokumentikos“ filmų galėtų prasidėti titru „Kas būtų, jeigu…“. Ypač tokia formuluotė aktuali filmams, perspėjančioms apie naujojo visuotinio karo grėsmes.
Šeštojo dešimtmečio pabaigoje garsus JAV kino režisierius Stanley Krameris gavo laišką, kuriame pedagogai klausė, ką jis darys atominio karo metu – pats pasiims iš mokyklos savo atžalą ar patikės devynmečio sūnaus evakuaciją mokyklos vadovybei. Pašiurpęs nuo tokios alternatyvos kino klasikas pagal Nevilo Shute‘o romaną sukūrė filmą „Paskutiniajame krante“ (On the Beach, 1959), kurį baigė išties apokaliptiniais vaizdais. Po branduolinės katastrofos vėjas ištuštėjusio miesto gatvėse plaikstė užrašą: „Dar yra laiko, broliai…“.
Šaltojo karo apogėjaus epochoje, kai pasaulis tikrai stovėjo ant trečiojo pasaulinio karo slenksčio, toks siužetas ir finalinis perspėjimas buvo labai aktualūs.
Dabar žmonės labiau už branduolinį karą bijo taip ir neįveikto XX amžiaus maru vadinto vėžio ar mirtinai pavojingų virusų. Todėl 2000-aisiais metais sukurtas S. Kramerio filmo perdirbinys nieko neišgąsdino, nes atrodė kaip moraliai pasenusi istorija. Nauji laikai formuluoja modernias problemas, o šie savo ruožtu diktuoja kitas madas literatūroje ir kine.
Švedų kino genijaus Ingmaro Bergmano kūrybos kontekste 1968 m. sukurta drama „Gėda“ atrodo labai netikėta. Iki tol jau buvo tvirtai susiformavusi pažiūra, kad Ingmaras Bergmanas yra religinis mistikas ir filosofas, anot prancūzų kino istoriko Michelio Esteve, „pirmasis eilėje tų kino kūrėjų, kurie užduoda metafizinius klausimus“. Čia pat parteikiamos ir trys generalinės I. Bergmano kūrybos temos: 1) žmogaus gyvenimo prasmė ir beprasmybė; 2) mirtis ir jos problema; 3) yra Dievas ar jo nėra.
Iš tikrųjų, geriausi klasikiniai I. Bergmano filmai lengvai išsitenka šių trijų temų koordinatėse. Tačiau septintojo dešimtmečio pradžioje pagausėjus filmams apie žmonių susvetimėjimą (tuomet net oficialiai „nekomunikabilumo poetu“ buvo pavadintas italas Michelangelo Antonionis). I. Bergmanas negalėjo likti abejingas šiai tendencijai ir sukūrė keletą filmų, pratęsiančių aktualią temą. Stipriausiai ji atskleista filmuose „Tylėjimas“ (1963) ir „Persona“ (1966), kuriuose žmonių susvetimėjimas projektuojamas į anuometines aktualijas: pavyzdžiui istorijoje apie tylos siena nuo pasaulio atsitvėrusią aktorę Elizabeta Fogler (Liv Ullmann) „Personoje“ vis įterpiami žiaurūs TV reportažų vaizdai iš Vietnamo karo ir pan.
Pirmuose I. Bergmano „Tylėjimo“ kadruose režisierius rodo pravažiuojantį traukinį, ant kurio platformų riogso galingi tankai. Ką jie turėtų reikšti? Kokiam kariniam konfliktui skirtos šios užuominos? Atsakymo į šį klausimą taip ir nesužinosime, nes autorių domina visai kitokie „pilietiniai karai“, kasdien įsiliepsnojantys po gimtųjų namų stogais tarp pačių artimiausių žmonių. „Tylėjimo“ istorijos pagrindą sudaro dviejų seserų – Esteros ir Anos – sudėtingi tarpusavio santykiai.
O štai „Gėdoje“ I. Bergmanas ne tik kalba apie naujojo karo grėsmę, bet ir modeliuoja tokią hipotetinę situaciją, o vaidybinio kino siužetą maksimaliai priartina prie „mockumentary“. Šiame plačiajai publikai mažiau žinomame kino klasiko filme regime metaforišką istoriją. Eva ir Janas Rozenbergai (juos vaidina pastovūs I. Bergmano bendraminčiai Liv Ullmann ir Max’as von Sydowas) yra muzikantai (Janas – kompozitorius ir simfoninio orkestro vadovas, o Eva – smuikininkė), apsigyvenę nedidelėje Baltijos jūros saloje. Kai saloje kyla karas, tarp dviejų konfliktuojančių stovyklų atsidūrę sutuoktiniai patiria didelį pažeminimą. Pradžioje jie, kaip ir dauguma apolitiškų inteligentų, bando laikytis atokiai nuo grėsmingų įvykių, tikėdamiesi ramiai sulaukti jų pabaigos.
„Gėda“ labiausiai artima antikarinei parabolei arba antiutopijai. Labiausiai čia sukompromituojama iliuzija apie „nesipriešinimą blogiui“. „Nesikišimo“ filosofiją iliustruojantį banalų miesčionių gyvenimo principą „mano namai – mano tvirtovė“ I. Bergmanas sugriauna negailestingai ir tiesiogiai – nenorinčių dalyvauti kare sutuoktinių namai virsta degėsių krūva. O ir patys menininkai palengva degraduoja, iš beaistrių stebėtojų netrukus pavirstantys aklo keršto bei smurto įrankiais.
Teisūs tie kino kritikai, kurie pastebi svarbią temą, kuri sujungia tokius, regis skirtingus I. Bergmano filmus, kaip „Gėda“ ir „Septintasis antspaudas“ (1956). „Septintajame antspaude“ maro apimtoje šalyje žmonės gyvena laukdami išsipildant siaubingai Jono pranašystėje aprašytai Apokalipsei, kai pati Mirtis seka pasmerktųjų pėdomis iki jų paskutinės akimirkos. „Gėdoje“ Apokalipsė artėja be jokių biblinių aliuzijų, tik per labai realistines (ir, tikriausiai, dėl šios priežasties labiau šiurpinančias) karo kasdienybės detales bei neišvengiamą tiesą – kare nebūna nekaltųjų ir teisuolių.
„Gėdos“ epigrafui gerai tiktų Benjamino Franklino mintis: „Kas prasideda iš pykčio, baigiasi gėda“. Tarsi pratęsdamas šią mintį I. Bergmanas mąsto apie tai, kad galbūt tik gėdos jausmas gali žmoniją išgelbėti nuo pačių žmonių rankomis kuriamos globalios katastrofos.
Reportažine maniera nufilmuota „Gėda“ yra labai pesimistiškas kūrinys. Gal iš tikrųjų žmonija yra pasmerkta ir šviesios atomazgos laukti neverta?
O gal visgi pats laikas vėl iškelti iškabą „Dar yra laiko, broliai…“.
1. „BLEIRO RAGANOS PROJEKTAS“ (Blair Witch Project, 1999)
1999-aisiais metais visko mačiusį kino pasaulį nustebino dviejų jaunų amerikiečių Danielio Myricko ir Eduardo Sanchezo sukurtas paradokumentinis filmas „Bleiro raganos projektas“. Jis pasakojo apie tai, kaip trys jauni kinematografininkai išvyko į miškus netoli Berkitsvilio miestelio Merilendo valstijoje sukti filmo apie neva čia gyvenančią raganą, bet netrukus visi jie dingo be žinios. Kainavęs vos 60 tūkstančių dolerių filmas greitai uždirbo net 140 milijonų ir paskatino šią aukso gyslą plėtoti toliau.
Dabar, kai seniai pasimiršo šio filmo sukeltas ažiotažas (gal reakciją į filmą net tiksliau būtų pavadinti psichoze), galima ramiai panagrinėti šį fenomeną (o gal labiau čia tiktų trumpalaikio efekto apibudinimas). Ypatingų meninių privalumų filme tikrai nėra. Su kino klasikos šedevrais tapusiais trileriais („Rozmari kūdikis“, „Lemties ženklas“, „Švytėjimas“) jį lyginti visai nesinori.
Filmo populiarumo paaiškinimą nesunku surasti knygose ir psichologų studijose. „Baimė glūdi kiekviename iš mūsų. Norint ją išaiškinti, reikia tik pakankamai giliai pažvelgti į save“, – mokė prancūzų rašytojas André Malraux. Vakarų psichologai seniai pastebi, kad mūsų laikais baimė tampa nauja masine liga ir net savotiška narkotinės priklausomybės forma. Vokiečių statistika skelbia, kad apie 8 – 9 milijonai vokiečių periodiškai kenčia nuo paniškos baimės priepuolių. Daugiau nei vienas milijonas Vokietijos gyventojų jaučia nuolatinę baimę.
Vokiečiai, žinoma, nėra kokia nors ypatinga tauta. Visiems žmonėms pažįstamas baimės jausmas. Visi ko nors bijo, todėl ir baimės formų yra daug – klaustrofobija (uždarų patalpų baimė), arachnofobija (vorų baimė), bacilofobija (baimė užsikrėsti mikrobais), aukščio baimė ir kiti stiprų išgąstį keliantys dirgikliai. Bet yra viena baimės forma, kuri jungia visus – tai neracionali baimė, kai bijome to, ko nepajėgiame suprasti.
Būtent šį fenomeną pagalbon ir pasitelkė „Bleiro raganos projekto“ autoriai. Trys kino fakulteto studentai – du vaikinai ir mergina – 1994 metais išvyko į miškus patyrinėti jau du šimtmečius gyvuojančių gandų apie paslaptingai dingusius žmones. Su savimi šie „vaiduoklių medžiotojai“ paima videokamerą ir 16 mm. kino kamerą, kad galėtų viską filmuoti. Didelę filmo dalį užima su pagrindiniu tikslu nesusijusiomis smulkmenomis – trijulės ginčais ir netgi vaidais, bet kadangi jau filmo pradžioje parašyta, kad visi jie dingo, įtampa auga savaime, o žiūrovai vis labiau jaudindamiesi laukia momento, kada pagaliau pasirodys kokia nors pabaisa. Filmo autoriai neskuba to daryti, todėl žiūrovams nelieka nieko kito, kaip savo vaizduotėje kurti už kadro ribų pasiliekančią atomazgą.
P.S. Fenomenalus (galima net sakyti, nesveikas) ažiotažas „Bleiro raganos projektą“ lydėjo tik Amerikoje. Europoje žiūrovai liko jam abejingi, o kritikai dažniausią aptarinėjo, ne meninį, bet komercinį fenomeną, stebėdamiesi, kad taip paprastai ir pigiai susukta pseudodokumentika susilaukė beprecedenčio amerikiečių dėmesio.
Po „Bleiro raganos projekto“ Amerikoje buvo sukurti keli tęsiniai ir net TV serialas. Bet pirmtako šlovės visi jie nebesusilaukė.