Vienas iš neabejotinai mėgstamiausių dalykų žiūrint istorinius filmus yra ryškūs ir patrauklūs kostiumai. Pūstos suknelės su daugybe papuošalų ir sudėtingos šukuosenos ekrane atrodo nuostabiai. Tačiau kartais filmų kūrėjai pasimeta ir padaro akivaizdžių klaidų.

Pernelyg aptempta, bet vis tiek labai kukli tam laikotarpiui tinkanti suknelė.

Filmo „Didysis Getsbis“ režisierius Bazas Luhrmannas gana sąmoningai vaizdavo 1920-ųjų madą. Daisy dėvimos suknelės atrodo pernelyg moderniai. Siluetas turėtų būti laisvesnis, iškirptė turėtų būti kvadrato formos, o nugaros iškirptė – gilesnė.

Netikėta karalienės Marijos meilė auskarams.

Filme „Škotijos karalienė Marija“, pasakojančiame apie sudėtingus karalienės Elžbietos I ir Marijos Stiuart santykius, aktorė Saoirse Ronan pasirodo su daugybe įvairių papuošalų. Pavyzdžiui, jos dešinėje ausyje yra 5 auskarai. Nors yra įrodymų, kad XVI a. moterys segėdavo po kelis auskarus, nėra nė žodžio apie tai, kad Marija Stiuart būtų tai dariusi. Todėl ji atrodo pernelyg šiuolaikiška ir netiksli.

Anos Pavlovnos Šererer trūkstama rankovė.

Romano „Karas ir taika“ veiksmas vyksta XIX a. pradžioje. Tačiau suknelė, kurią matome ant Anos Pavlovnos Šererer, negalėjo atsirasti iki XX a. šeštojo dešimtmečio. Trūkstama rankovė, apnuoginta nugara – visa tai neatitinka to laikotarpio mados.

Džeinės sijonas turėtų būti platesnis.

Filmo „Tapti Džeine“ veiksmas vyksta XVIII a. pabaigoje, kai Anglijoje keitėsi mada. Tais metais moterys vilkėdavo prigludusias sukneles su plačiais sijonais. Taigi Džeinės drabužiai atrodo išties revoliucingai. O šis stilius išpopuliarės tik po 10-20 metų – sijonas taip pat atrodo per siauras, net ir 1810-iesiems metams.

Megės suknelė ne provokuojanti, o senamadiška.

“Mažosios moterys” buvo smarkiai kritikuojamos dėl pagrindinių veikėjų šukuosenų. Jos pasirodo palaidais ir nepridengtais plaukais.

Keistai atrodo ir kai kurie kostiumai. Pavyzdžiui, knygoje Megė į pokylį ateina vilkėdama provokuojančią suknelę. O filme ji atrodė kur kas paprasčiau. Iškirptė turėjo būti gilesnė, o pečiai – atviri. Taigi ši scena tarsi beprasmė.

 

XVI a. nė viena dama nebūtų pasirodžiusi viešumoje su atvirais pečiais.

XVI a. damos po suknele visada dėvėdavo liemenėlę, tačiau „Tiudoruose“ moterys jos nedėvi. Pavyzdžiui, Gabrielė Anvar dėvi ryškią suknelę, po kuria nieko nėra. Tuo metu iškirptė paprastai būdavo kvadratinė, o suknelė susidėdavo iš kelių dalių. Taigi sunku įsivaizduoti tų metų moterį su suknele atvirais pečiais.

Violetinę spalvą Romoje galėjo dėvėti tik imperatorius.

Pompėjos veiksmas vyksta I amžiuje. Tuo metu purpurinę spalvą galėjo dėvėti tik imperatorius.

Jei kas nors kitas dėvėdavo purpurinę spalvą, būdavo baudžiamas. Taigi, kai senatorius Korvas ekrane pasirodo vilkėdamas purpuriniais drabužiais, tai turėjo reikšti, kad netrukus susirūpinsite jo ateitimi. Ir ne jis vienas vilkėjo violetinius drabužius, jo kariai taip pat buvo jais pasipuošę.

Ant bodžių buvo ne tik vienas milžiniškas motyvas.

XVI a. moterys siuvinėjimais puošdavo dvieilius ar sijonus. Ir jos pasirinkdavo sudėtingą raštą, o ne tik vieną milžinišką motyvą. Štai kodėl Natalie Dormer suknelė filme „Tiudorai“ atrodo nerealistiškai.

Ši megzta palaidinė atrodo labai keistai.

Filmas apie rašytojos Mary Shelley gyvenimą sulaukė ir teigiamų, ir neigiamų kritikų atsiliepimų. Viena iš kritikos priežasčių buvo pagrindinės herojės apranga. Jie atrodė kaip modernesnė versija to, ką moterys iš tikrųjų dėvėjo XIX a. pradžioje.

Kostiumų dizaineriai pirmenybę teikė linui, o ne medvilnei ir vilnai, todėl visos suknelės atrodė susiraukšlėjusios ir beformės. Šis rožinis kostiumas yra bene blogiausias visame filme. Raukšlės, megzta palaidinė – nė vienas iš šių dalykų neatrodo autentiškai tam laikotarpiui.

Ryškių dažiklių XVIII a. nebuvo.

Filme „Atsisveikinimas, mano karaliene“ rodomas XVIII a. pabaigos Prancūzijos dvaro gyvenimas. Moterys dėvi įvairiausius ryškius drabužius. Pavyzdžiui, Virginie Ledoyen dėvi šią nuostabią žalią suknelę. Žinoma, anksčiau audiniai buvo dažomi, tačiau išgauti tokią ryškią spalvą buvo beveik neįmanoma. Paprastai spalvos būdavo švelnesnės ir prislopintos.

Kaspinai nebuvo tvirtinami ant skrybėlės viršaus.

Filmo „Karibų piratai: Juodojo perlo prakeiksmas“ veiksmas vyksta XVIII a. pradžioje. Ir Elžbietos skrybėlė atrodo gana autentiška. Šiaudinės skrybėlės dažnai būdavo perrišamos kaspinais, tačiau jie turėjo būti po skrybėle, o ne ant jos viršaus. Niekas neiškraipytų skrybėlės formos.

Nėriniuotos viršutinės suknelės būtų labai drąsus pasirinkimas XVII amžiuje.

Filmo „Meilė ir draugystė“ kūrėjai labai atsargiai rinko filmo vyrų kostiumus. Dauguma jų atrodo autentiškai ir atspindi su pagrindiniu veikėju vykstančius pokyčius. Tačiau kostiumų dailininkai vis dėlto šiek tiek leido sau paimprovizuoti. Tuo metu nebuvo nėriniuotų palaidinių.

Dafnė pamiršo susisukti kirpčiukus.

Nors Bridžertonas nesistengia būti istoriškai autentiškas, dažniausiai personažų išvaizda atitinka laikotarpį. Tačiau šukuosenos kartais būna nestandartinės. Tais laikais moterys visada susukdavo kirpčiukus. Taigi, kai Dafnė turi tiesias garbanas, dengiančias kaktą, ji labiau primena Audrey Hepburn suvaidintą Natašą Rostovą, o ne Regentų epochos merginą.

Nėščioms moterims nebuvo jokių šarvų.

Serialas „Ispanijos princesė“ pasakoja apie Kotrynos Aragonietės, kuri buvo pirmoji Henriko VIII žmona, gyvenimą. Viename iš epizodų karalienė turi pati ginti savo naująją žemę, todėl dėvi šarvus. Gali būti, kad moterys vadovautų karinei kampanijai arba dalyvautų mūšiuose. Tačiau nėra jokių įrodymų, kad viduramžiais moterys turėjo specialius šarvus.

Prie moters kūno prigludę šarvai galėjo būti pavojingi. Šarvų esmė – atremti kalaviją, kuris tiesiog slystų metalu. O jei kas nors naudotųsi krūtinės liemeniu, kaip filme vaizduojama Jekaterina Aragonietė, rezultatai būtų pražūtingi.

XV amžiuje moterys nelabai mėgo raištelius.

Istoriniuose filmuose dažnai galima pamatyti moterų personažus su suknelėmis su raišteliais. Tačiau XV amžiuje jie buvo tik funkcionalūs ir niekada ne puošnūs. Sunku įsivaizduoti moterį, kuri kasdien praleistų daug laiko raišiodama priekyje, nugaroje ir ant rankovių. XV amžiuje nebuvo suknelių, panašių į tą, kurią matėme filme „Baltoji princesė“.

Jūsų nuomone, kostiumai istoriniuose filmuose turėtų būti patrauklūs ir ryškūs ar tikroviški?

Video rekomendacijos:

Naujienos iš interneto