Žmogus voras: kelio atgal nėra – kokia tai būtų istorija, jei ne nostalgiškos mūsų nuotaikos?

Filmas prasideda nemaloniomis naujienomis Žmogui vorui aka Peteriui Parkeriui – Mysterio visam pasauliui atskleidžia jo tapatybę ir apkaltina jį nužudžius. Lygtais Peteris neturėtų kitų problemų – laukia stojimai į universitetus. Superherojų tapatybės žinojimas yra viena iš temų, nagrinėjamų šioje trilogijos dalyje, bei tema nuo kurios prasideda visas veiksmas. Sužinojęs, kad dėl Mysterio kaltinimų ir nevienareikšmiško požiūrio į superherojus, jis, Nedas ir M.J. nepriimami į MIT universitetą, Peteris sprendimo savo problemai patraukė ieškoti pas Daktarą Streindžą ir paprašė jo padaryti, ką nors, kad pasaulis pamirštų, kad jis – Žmogus voras. Apskritai, nors daktaro Streindžo vaidmuo filme nėra itin didelis, MCU fanai apsidžiaugė sužinoję, kad jis pasirodys filme. Viena iš MCU sėkmės formulių ir yra tai, kad gerbėjų numylėti veikėjai pasirodo kitų veikėjų istorijose ir iš to kyla naujos istorijos, ir taip, atrodo, be galo.

Siužetas nėra labai sudėtingas bei vienoje filmo scenoje, panašu, kad šaiposi pats iš savęs. Pagrindinį filmo konfliktą „užkuria“ Peterio Parkerio naivumas, noras padėti ir tikėjimas, kad žmonės gali pasikeisti. Tai, be abejo, yra svarbios žmogiškos savybės, tačiau skeptiškesniam žiūrovui galėjo pasirodyti, kad Žmogaus voro veiksmai yra mažų mažiausiai neapgalvoti, gal net kvaili. Šioje vietoje galima prisiminti, kad Peteris yra paauglys, tad ir elgiasi jis iš dalies labai paaugliškai.

Nepaisant „plono“ siužeto ar konflikto trūkumo, istorija, pasakojama naujausiame Žmogaus voro filme, išskirtinė yra tuo, kad joje pasirodo veikėjai iš kitų dviejų Žmogaus voro trilogijų. Teisybės dėlei, reikia sakyti iš Sam Raimi trilogijos, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko Tobey Maguire, ir nutrauktos „Nuostabusis Žmogus voras“ trilogijos, kurioje pasirodė Andrew Garfield. Nors viešinimo kampanijos metu buvo atskleista, kad filme vėl sutiksime Gobliną, Daktarą Otto Octavius, Driežą, Sandman‘ą bei Electro – blogiukus iš senesnių Žmogaus voro filmų – internete buvo entuziastingai ginčijamasi, ar tai reiškia, kad pamatysime ir Tobey bei Andrew. Žmogaus voro fanai neliko nusivylę. Iš filmo metu kino teatruose užfiksuotų reakcijų tapo aišku, kad Marvel čia padarė geriausią įmanomą ėjimą. Subtilios (ir nelabai) užuominos į internetuose egzistuojančius memus taip pat liko įvertintos šūksniais bei plojimais.

Įdomu, kokia paskutinės trilogijos dalies istorija būtų papasakota, jei ne pastaraisiais metais visus apėmusi nostalgija? Kokia būtų Žmogaus voro kelionė, jei kino studijos nejaustų poreikio pataikauti šiems nostalgiškiems fanų norams? Galima tik spėlioti, tačiau kyla klausimas, kiek kartų sėkmingai galima panaudoti šią formulę. Fanai jau kalba apie X-menų pasirodymą MCU, nors oficialiai dar niekas nėra patvirtinta. Neabejoju, kad režisuojant ir kuriant MCU filmus bei serialus, jaučiamas milžiniškas spaudimas – kiekviena istorija turi būti geresnė, įspūdingesnė arba bent jau ne prastesnė nei prieš tai buvusios (sorry, Eternals).

Šį kartą filmo kūrėjai patenkino fanų poreikius, bet jų reikalavimai ir lūkesčiai auga toliau. Kada bus pasiekta riba, kai naujos Marvel istorijos tiek daug nebeatsižvelgs ne tik į gerbėjų norus, bet ir į komiksų turinį? Dalis žiūrovų nusivilia, kad „kažkas buvo pavaizduota ne taip, kaip komiksuose“. Kūrybinė laisvė yra svarbus kino industrijos elementas, ir man kartais atrodo, kad dabar filmų studijos ypač bijo supykdyti žiūrovus, papasakoti istoriją ne taip kaip ją įsivaizdavo komikso fanai. Panašu, kad ir šioje trilogijos dalyje „grįžta prie šaknų“.

Be abejo, šiame filme, kaip ir daugelyje kitų Marvel produktų, viskas aukščiausios klasės. Kostiumai, kovos scenos, specialieji efektai, humoras, emocijos, dialogai, vaidyba, garso takelis ir kiti svarbūs elementai verčia aikčioti, juoktis, verkti arba net apmąstyti gyvenimo prasmę. Taigi, kas toliau? Įtariu, kad MCU gerbėjai liko nustebinti filmo atomazgos. Buvo pasirinktas tikrai įdomus tolimesnis Peterio Parkerio kelias, kurio tikriausiai niekas nesitikėjo. Bet tai dar vienas MCU sėkmės recepto pavyzdys – nuolatinis gerbėjų stebinimas. Kai atrodo, kad jau viskas pasakyta ir padaryta, mus pasiekia naujos istorijos, kurios „nepaleidžia“. Žinome, kad Marvel Cinematic Universe tapo Marvel Cinematic Universes, o tai atveria visiškai naują istorijų pasakojimo potencialą. Kelio atgal tiesiogine ta žodžio prasme nebėra.